2018 & 2019: Comment Ça Va?

2019 m. sausio 14 d., pirmadienis


Labas! Ko gero, dar nesu pradėjusi tinklaraščio įrašo nuo paprasčiausio pasisveikinimo. Bet kai nežinai, nuo ko pradėti, turbūt vertėtų tiesiog pasisveikinti.

Tiesą sakant, šita pusmečio tinklaraščio pertrauka - ne pirma. Kai 2013 birželį pradėjau rašyti, sukūrusi porą įrašų, grįžau tik lapkritį. Kita vertus, nuo tada normaliai ir įsivažiavau, todėl galbūt normalioje tinklaraščio veikloje ši pertrauka išties yra pirmoji. 

Neturiu labai gerų pasiteisinimų, nežinau, ar jų reikia, ar jie kam nors įdomūs. Susidėjo tobula ramybė Nidoje, kai norėjosi paprasčiausiai būti, fotoaparato atminties kortelės pametimas (gal kvaila, bet daug fotografavau ir Londone, ir grįžusi padariau nemažai produktų fotografijų, kurių nepersikėliau į kompiuterį - visas tas nuėjęs veltui darbas nenorint vis vien sudavė smūgį, nes nieko gyvenime taip nemėgstu, kaip bejėgiškumo), o galiausiai, gruodį apėmė kažkokia keista depresija/melancholija dėl įvairių dalykų asmeniniame gyvenime, nenorėjau daryti išvis nieko. Kai kurios problemos, deja, nusitęsė iki pat kitų-šių metų, bet pagaliau bent matau šiokias tokias prošvaistes. Ei, o dar gi tas nykus oras - poliarinė pilkuma... Aha, esu iš tų, kuriuos tikrai veikia oras, kad ir kokia tai nesąmonė atrodytų. O gal ir natūraliai atėjo tokia pertrauka, gal jos reikėjo. Ne visada, bet kartais, kai žmonės daro kažką labai ilgai, nors tai ir patinka - dirba mėgstamą darbą, būna su mylimu žmogumi ar pan., - vis vien pavargsta ir reikia tam tikros pertraukos atsitraukti ir šiek tiek apie viską pagalvoti. Persikrauti.

Ant kitos rankos, nelabai mėgstu nuolatos zyziančių žmonių, todėl ir pati stengiuosi to nedaryti. Tačiau kadangi pastaruoju metu darau, tai ir pastebėjau, kad pradedu užknisti pati save - laikas kažkaip baigti melancholijas ir paimti save į rankas. Man nebūdinga motyvacine gaida tenka pripažinti, kad gyvenime yra per daug gražių dalykų. O ir tinklaraščio rašymo tikrai pasiilgau - gal pati to sąmoningai nesuvokiau, bet dabar, barškinant klaviatūra, tiesiog apimė jausmas, kaip tatai yra gera.

Tad tebūnie šis įrašas toks papilstymas iš tuščio į kiaurą apie praėjusius ir prasidėjusius metus (nors ir vėluojant) vien dėl savęs. Beje, jis bus labai ilgas. Kaip ne kartą minėjau, pradėjus kiek laiko, man tiesiog patinka grįžti ir paskaityti. O po šio įrašo jau bus galima grįžti į normalias tinklaraščio vėžias - kosmetika domėtis tikrai nenustojau, turiu įvairių naujų, smagių, nebrangių ir prabangių produktų, kurių apžvalgomis norėčiau pasidalinti. Taip pat planuose, žinoma, jau tradicija tampanti pusmečio knygų apžvalga, svarstau galbūt pasidalinti savo kasdieninio makiažo rutina + tuo, kaip šiuo metu laikau kosmetiką. Ir dar šiuo tuo. Jei norite ką nors išgirsti, mielai lauksiu komentarų!


2018 antra pusė

Nida. Vasara Nidoje ir Nida vasaroje buvo ypatingos. Kai imu galvoti, kodėl taip jaučiuosi, negaliu racionaliai įvardinti - Nida tiesiog turi kažką, kažką, ką nusakyti kol kas pavyko tik J.-P. Sartrui: Jaučiuosi lyg stovėčiau rojaus prieangyje.

Tai buvo nerūpestingas metas, kai nejautei prievolės skubėti, dirbti, stengtis, siekti. Trumpam sustojai ir buvai. Tingiai vartei knygos puslapius terasoj, užmigdavai klausydama marių mūšos ir pakildavai kasryt bėgdama jų pažiūrėti - kaip gi atrodys šiandieną. Ar bus surukę, ar lies sidabrą, gal išvis nepamatysi per spiginančią saulę, gal šiandien bus rausvas saulėtekis, o gal baltuos nuo burių. Nidai pavyko nukelti mane atgal į paauglystę, kai vasaros būdavo pažymėtos kažkokiu prasmingu nieko neveikimu, skirtu hobiams, muzikos klausymui, buvimui su savimi vaikštinėjant ir ėjimu miegoti kažkada paryčiais. Tik kad čia vaikštinėjimas tapo dar ypatingesnis - dar neteko matyti tokių užburtų miškų, kuriuose taip paslaptingai žaidžia saulė ir, nejuokauju, atrodo, kad tuo išlįs vienaragis ar nušokuos hobitai.

Tiesa, Nidoje dirbau, ir darbas užkniso, nes iš esmės visi darbai mane užknisa. Bet nemaniau, kad papulsiu į tokį nuostabų kolektyvą - ši vasara mane išmokė, kiek daug reiškia gera darbo atmosfera. Ir man liūdna dabar prisiminti tas tris nuostabias merginas, su kuriomis vakarais gerdavome rožinį sidrą tardamos, kad tai - erškėtrožių arbata, o kartais - mimozas iš trilitrinių stiklainių; su kuriomis vidurnaktį žiūrėjome per Jonines, kaip vienoje dangaus pusėje tekėjo pilnatis, o kitoje tąkart nenusileido saulė, su kuriomis juokdavomės ir gal šiek tiek apsibardavom; su kuriomis dalindavomės geriausių romantinių filmų rekomendacijomis ir tykiai tykiai stebėjom, kaip atsėlino ruduo. Nepastebėjome, kada. Ir tik tuomet supratau, kiek daug man ši vasara reiškė, kai lipant autobusan į Vilnių atsisuko ašarų kranelis. Nors kita vertus, gal ir visada jaučiau, kad vyksta kažkas truputėlį nepaprasto - kartais vasarą beeidama tiesiog sustodavau, įkvėpdavau ir pagalvodavau, kad noriu prisiminti visa tai amžinai. Dabar tai teliko prisiminimais ir būtent tokiais, kurie nebepasikartos. Nežinau, iš kur tai žinau, bet žinau - ypatingai nuostabūs dalykai gyvenime kartojasi labai retai. Bet kai apima liūdna nostalgija, tam tikra prasme aš dėl jos džiaugiuosi.

Švelni nostalgija ir nuslinkusi masli šypsena reiškia, kad viskas buvo išties gerai. O ar galima norėti dar ko nors daugiau?

Kalbos. Visgi pabaigos visada reiškia pradžias. Ir meluočiau sakydama, kad šiek tiek nesiilgėjau rugsėjo. Ne dėl rudens, fui, bet dėl akademinio gyvenimo. Jau praeitą pusmetį mąsčiau pasimokyti kokios nors kalbos, bet, kaip mes su drauge sakome, užsiflegminusi taip nieko ir nesiėmiau. Tačiau nuo šio rudens visgi užsirašiau mokytis prancūzų! Čia vienas iš tų dalykų, kurie, atrodo, sieja daugumą, lygiai kaip ir noras būti balerina. Na, tiesą sakant, baleto šokimo idėjos vis dar neužmetu - profesionale nebūčiau, bet kursai suaugusiems savam malonumui yra. :)) Šiaip ar taip, negaliu ir aš nesutikti su daugumos nuomone, kad prancūzų kalba - laisva, emocinga, žavinti, švelni, greita ir be proto maloni ausiai. O dar ir paplitusi. Būdama praktiška (beje, ekskursas į šalį, jei kas domitės MBTI tipais: teko neseniai apie tai diskutuoti, ir kai pasakiau pašnekovui, kad esu INFJ, šis tiesiog išpūtė akis ir įsispitrijo į mane netikėdamas. Su nuostaba pasakė, kad nesuvokia, kaip toks tipas turėtų jaustis - vienu metu ir emocingas, ir labai racionalus, ir spotaniškas, ir praktiškas, ir planuotojas, ir pasiduodantis akimirkai. Tada jau ir aš prajukau, nes išties INFJ tipas talpina visas šias savybes ir net pati nesuprantu, kaip viskas dera, bet patikėkit manim, dera!) taip pat iškart pagalvojau apie ateitį - jei jau mokausi svetimos kalbos, galbūt būtų neblogai išvykti į Erasmus mainus. O pasirinkimai filosofijoje, žinokite, labai neįdomūs. Vidurio Europa, Švedija (šalta), Kipras/Malta (ne itin traukia) ir po to - Prancūzija ir Ispanija. Svarsčiau apie ispanų, bet kadangi mokausi VU kursuose, deja, aukštesnio nei A1 ispanų VU nesiūlo, kai tuo tarpu prancūzų moko iki pat B2. Tad taip ir apsisprendžiau.

Ir man patinka. Laikau save gera kalike, galinčia naktį prieš egzą iškalti klodus informacijos ir gauti 10, tad ir kalbos man labai neblogai sekasi. O kur dar nuolatinis susijuokimas tariant prancūzišką r. Taigi, pasibaigus pusmečiui, oficialiai turiu A1 lygį, moku pasisveikinti, paklausti, kaip sekasi (tai ar visiems ca va?) ir pan., o kitą pusmetį toliau žadu tęsti kursus. 

Gretutinės studijos. Kad jau kalbą pasukau link universiteto, paplepėsiu ir apie savo papildomas studijas. Labiausiai nervino, kad dubliavosi paskaitos, panašu, kad dubliuosis ir kitą pusmetį... Tad rudens antradieniais filosofijos paskaitą visiškai aukodavau dėl graikų kalbos, o ketvirtadieniais praleisdavau kalbą ir eidavau vien į filosofijos seminarą. Tikiuosi, kad pavasarį pavyks susitarti bent su vienu dėstytoju dėl normalesnio tvarkaraščio, nes šitas žongliravimas tikrai vargina.

Tačiau šiaip gretutinėmis studijomis tikrai džiaugiuosi, ypatingai džiaugiuosi patekusi į klasikų (t. y. studijuojančių senovės graikų ir romėnų kultūras, graikų ir lotynų kalbas ir etc.) bendruomenę, kuri yra maža ir dėl to artima. Susirandu vis daugiau pažįstamų, ir jau svajoju, kaip kartu su jais važiuosiu pavasarį į Italiją, kadangi klasikai kasmet kur nors vyksta. 

Bendruomenė. Toliau laikantis nuoseklumo, apskritai džiaugiuosi pagaliau suradusi savo bendruomenę universitete. Jau mokykloje svarsčiau, ar kada nors surasiu grupę, prie kurios pritapsiu, ar taip ir liksiu besiblaškanti su artimiausiais draugais ir tiek. Aišku, ir pastarasis variantas nėra niekuo ne prastesnis nei pirmas, bet bendruomenėje būti irgi savotiškai smagu. Prisimenu, kaip dar tik pradėjusi pažindintis su akademiniu gyvenimu žiūrėjau į visus tuos bakalaurus, magistrus ir doktorantus, išsibarsčiusius po įvairiausius universitetus, nuo VU, nuo Europos iki pat Amerikos, ir visi atrodė tokie protingi bei įdomūs. Bet ta bendruomenė kartu atrodė visiškai kitas pasaulis, tolimas, nepasiekiamas - net neįsivaizdavau, kaip ten galėčiau papulti, nes tai nėra asociacija, į kurią tiesiog gali užsirašyti. Ir visgi nejučiomis įsiliejau. Vis dar nežinau kaip, ir nelabai jaučiuosi nusipelniusi, tad kalbu nedaug, bet būnu, klausausi ir bandau viską įsisąmoninti.

Su tuo susijusios ir mano įvairios dvarų ir kitokių fencišmenci vietų nuotraukos instagram. Visa ši bendruomenė kartais ima ir susiburia, tai vienos, tai kitos progos dėka. Vienas toks sambūris buvo vasarą, vienas rudenį, kartais einame pasėdėti į barus. Tokie susibūrimai turi būtent akademinę prasmę, kadangi jų metu rengiame įvairias paskaitas, pranešimus, seminarus politikos, ekonomikos, filosofijos, literatūros ir pan. temomis (na, galbūt tik ne baruose, bet dažniausiai ir juose vyksta diskusijos apie kažin kokius tai įdomius dalykėlius). Man tai tarsi toks dar vienas mažas žingsnelis bandyme išsiaiškinti, tai kur, po velniais, šitame gyvenime aš priklausau.




Londonas. Praėjus, galima sakyti, lygiai metams, ir vėl sugrįžau! Truputį nuotraukų skelbiau instagram, ir dar turiu maždaug 15, kurias norėčiau paskelbti, taigi... Bet dėl pamestos atminties kortelės tiesiog dingo visas įkvėpimas rašyti normalų įrašą tinklaraštyje. Tad to, manau, ir nedarysiu. Bet į Londoną grįžti tikrai norėčiau, tai nuostabus miestas ir labai rekomenduoju aplankyti! O jei kažkas domins, visada galite klausti.

Šventės. Jos praėjo gana ramiai, kuo džiaugiausi po gruodžio beprotnamio. Apskritai galvoju, kad galbūt kitais metais per šventes norėčiau kur nors išvažiuoti, bet dėl to dar bus matyti. Per Kūčias buvo susirinkusi šeima, vėliau dar surengėme šeimos draugų vakarėlį. Kalėdų proga gavau įvairių smagių ir reikalingų dalykų - 3 knygas, kavos, arbatos, saldainių, pinigų ir piniginę, granatą (!), atminties kortelę (nes haha, taip ir nesugebėjau nusipirkti per kelis mėnesius), užrašinę ir tušinuką. O su drauge susitarėme nepirkti viena kitai dovanų, bet nueiti sausį į baletą. Pastaraisiais metais, kadangi nebeturiu jokių grandiozinių svajonių, mane labai džiugina tokie įvairūs maži dalykai.

Tarpušvenčiu dar buvome Pakruojo žibintų festivalyje, kuris, kaip mačiau, tikrai plačiai nuskambėjo - išties buvo labai smagus renginys, ir būtent ten gėriau skaniausią kada nors ragautą karštą vyną ir valgiau skaniausias spurgytes!! Vien dėl to verta nuvažiuoti. Bet ir patys žibintai tikrai labai gražių, prigesintų spalvų ir daro įspūdį.

Be to, po Kalėdų su mama apsilankėme Martyno Levickio koncerte Raudondvaryje. Jo koncerte buvau ir pernai, ir nors aplinka šiemet buvo kur kas labiau kamerinė, bet muzika labiau patiko pernai - lengvesnės Vivaldžio ir Pietų Amerikos melodijos tiesiog klausėsi smagiau nei sunkesnė Brandžiųjų Viduramžių-Renesanso muzika. Visgi apskritai M. Levickio koncertai abu kartus labai patiko, taigi, irgi rekomenduoju atkreipti dėmesį. Po to dar užsukome į Raudondvario restoraną, kuriame nebuvau buvusi. Ar žinojote, kad jie ten laiko didelę papūgą? Kai pirmą kartą skardžiai užklykė, iš netikėtumo vos negavau širdies smūgio.

O Naujuosius sutikau pirmą dienos pusę besiruošdama egzaminui, kitą - gulėdama lovoje ir žiūrėdama labai gerą serialą (apie jį papasakosiu kitą mėn.). Na, jei per dieną peržiūri 11 serijų po 40 min., tai turėtų būti geras, ar ne? O kadangi mama, pagrindinė mūsų šeimos organizatorė, sirgo, tai fejerverkus apskritai tiesiog pažiūrėjome pro langą. Aišku, jei labai būčiau norėjusi, būčiau galėjusi susirasti draugų kompaniją ar pan., bet aš juk save pažįstu - visada geriau rinksiuosi serialą. 

Sako, kad kaip metus sutiksi, tokie jie ir bus. Kadangi pirmą dienos pusę dirbau, o antrą neveikiau nieko... panašu, kad 2019 bus tokie pat, kaip ir bet kurie kiti metai:)


2019

Nesu tikra, ar tikiu naujametiniais pažadais. Tačiau tvirtai tikiu svajonėmis ir planais. Todėl į naujametinius pažadus aš ir žiūriu kaip į svajones - tai dalykai, kuriuos labai norėčiau padaryti ateinančiais metais, nors dėl kurių tikrai nesiversiu per galvą vien tam, kad užsidėčiau pliusiuką.

Todėl man yra smagu pasirašyti ką nors kiekvienų metų pabaigoje, net jei tik eilutę, net jei tik sau, vien tam, kad pažiūrėčiau, ar išsipildė savaime. Ir kur dar faktas, kad savo (ne)pažadus einant laikui nuoširdžiai pamirštu ir apie juos nesusimąstau. Na, o praeitais metais tokio pobūdžio įraše parašiau tik vieną eilutę - norėčiau pasiimti iš gyvenimo dar daugiau. Ar pavyko? Manau, kad taip. Man pačiai pernelyg nieko nedarant, tiesiog leidžiant gyvenimui tekėti sava vaga. Jau net baigiu priprasti, kad kai išsakau svajones garsiai, jos šast ir išsipildo.

Beje, dar apie tradicinę praėjusių metų statistiką:

1 pamatyta operetė
3 aplankytos šalys
1 išvystas spektaklis
1 kartas Varšuvos filharmonijoje
2 aplankyti dvarai
40 perskaitytų knygų
1 surengtas pašėlęs Oskarų vakarėlis
2 išklausyti koncertai
3 mėnesiai, praleisti Nidoje
??? tai kiek tų išgertų kavos puodelių ??
1 pradėtos gretutinės studijos
1 pakeistas telefonas ir kompiuteris
6 peržiūrėti serialai
2 pradėtos mokytis kalbos
1 pamesta ir padovanota fotoaparato kortelė

Na, o kalbant apie 2019... norėčiau nepasikuklinti. Pastaruoju metu galvoje verda daug idėjų, planų ir svajonių kitiems metams, tad kodėl gi neišsakius visko garsiai? Užtat bus smagu metų gale vėl pažiūrėti, ar bent kas nors išsipildė. Taigi, mano sąrašėlis pažadų-svajonių-planų kitiems metams:

  1. Norėčiau išvykti į užsienį 4 kartus. Kelionė į Italiją pavasarį jau užtikrintai suplanuota, tačiau turiu ir daugiau norų. Pirmiausiai, kartu su tėčiu norėtumėme aplankyti Vieną (~5 dienoms) ir galbūt dar ką nors Austrijoje netoli Vienos. Antra, norėčiau savaitgaliui sugrįžti į Londoną, kadangi vyks labai gera paroda (ir taip, tą miestą tikrai nesveikai įsimylėjau). Ir trečia, jei visgi nuspręsiu išvažiuoti per kitas šventes, norėčiau, kad ta vieta būtų Amerika.
  2. Išsilaikyti teises. Kodėl neišsilaikiau teisių mokykloje, istorija ilga, ir ją papasakosiu kada nors kitą kartą, bet esmė tame, kad apie teises taipogi svarstau jau kurį laiką. Manau, kad šiais laikais mokėjimas vairuoti yra vienas iš būtinų įgūdžių. Dažniausiai sustabdydavo pinigų trūkumas, na, bet gal jau šiemet? 
  3. Pažinti Vilnių. Gyvenu Vilniuje jau 3,5 metų ir suvokiau, kad vis dar nemačiau pagrindinių dalykų, kuriuos Vilniuje visi aplanko - Žaliųjų ežerų, Pučkorių atodangos, nebuvau Aušros vartų viduje ar Katedros bokšte ir t. t. Tad tegu 2019 būna Vilniaus landmark'ų lankymo metai.
  4. Toliau mokytis prancūzų kalbos.
  5. Taip pat norėčiau patobulinti savo rusų kalbos žinias. Kai pranešiau lankysianti prancūzų, daug kas patarė verčiau rinktis rusų, tačiau pagalvojau, kad gal tai nebūtų labai efektyvu. Bazines A1 lygio žinias turiu iš mokyklos, tad iš esmės prisiminti gramatiką ir plėsti žodyną galiu ir pati. O nusprendžiau tai daryti skaitydama knygą ir ją versdamasi, ir praplėtusi žodyną susirasti kažką, su kuo galėčiau šnekėtis, nes visgi patirtis kalba pati už save, kad geriausiai kalbos mokytis išeina šnekantis/gyvenant šalyje/skaitant knygas/žiūrint filmus/žaidžiant žaidimus/etc. Be to, kažkaip sumečiau, kad rusų kalbą man kaipo lietuvei savarankiškai išmokti turėtų būti gerokai lengviau nei anglų ar prancūzų - panaši gramatika, sakinių struktūros, o kur dar gyvenimas posovietinėje valstybėje, kai susivokiu žinanti nemažai rusiškų aforizmų, gebanti nors ir ne vesti, bet suprasti pokalbį ir dar pati šį tą pasakyti - ir visa tai nežinia iš kur, nes mokykloje tiesiog piešdavau pratybose. Tiesą sakant, šį uždavinį buvau išsikėlusi dar rudenį, bet, na, dėl intensyvaus pusmečio taip ir nepradėjau. Tai gal šiemet?
  6. Svarstau, kad norėčiau išmokti žaisti šachmatais. Tiesiog. Na, teoriškai moku, nes žinau figūrėles ir jų funkcijas, galimus ėjimus. Bet norėčiau rimtai išmokti įvairias strategijas ir pan.
  7. Galiausiai, nuo pavasario norėčiau vėl pradėti bėgioti. Šiltuoju metų laiku bėgioju jau keletą metų (niekaip neprisiverčiu išeiti žiemą), bet pernai kažkaip taip ir nepavyko išeiti, tad laikas atgaivinti įpročius.

Jei skaitėte iki pat pabaigos, na, ačiū, kad kažkam mano gyvenimas pakankamai įdomus, kad kištų į jį nosį:) O jei norisi kažkuo pasidalinti, paklausti ar papasakoti istoriją, lauksiu komentarų!

2 komentarai

  1. Atsitiktinai radau naują įrašą! :) Hahha, turiu blogą įprotį, kad kai skaitau iškart relate'inu su savimi. Pvz, reiškiu didelę pagarbą kad pradėjai mokytis prancūzų. Aš, turėdama(turėjusi) prancūzą vaikiną, pabaigiau kalbos mokymąsi su neištariama R raide ir žodžiu "vienas" :D Na bent jau kažkam juoko suteikiau :) Bet po to visiems pasakoju, kad lietuviams prancūzų labai sunki kalba, daug lengviau ispanų ar italų, vien dėl tarimo! O dėl rusų - taip, neleis pamiršti, nes Vilniuje nuolat girdi rusų kalbą, ar bendradarbiai tarpusavyje kalba, ar autobuse, ar gatvėj. Nustebau būdama Lenkijoje, kad ir lenkų daugmaž suprantu, pavyko susišnekėti su kosmetologe. Greičiausiai iš vaikystės, iš TV ar iš dar kažkur pasąmonėj kažkas lieka :) Beje, dabar man nusimato danų kalbos mokymąsis, nes atsikrausčiau į Daniją, noriu pramokt bent pagrindines frazes :) O tarimas irgi ne iš lengvųjų :D Tad stiprybės man! :) Na o dėl bendruomenės, net dėl draugų, toks jausmas kad savo rato, savo bendraminčių iki šiol nesuradau. Tad palinkėsiu sau to 2019-iesiems :) O Vienoje aš nebuvau dar niekad, tad įdomus būtų įrašas apie ją, tokį kaip kadaise rašei apie Varšuvą :)) Dėl bėgiojimo - apsisprendžiau kad jau nebegrįšiu, nes kelis sezonus lydėjo kelio traumos(ir skausmas!), tad padariau išvadą kad bėgiojimas tiesiog ne mano (moteriškai) figūrai. Ir nors turėjau svajonę įveikti nors kartą gyvenime triatloną, bet man atrodo galima kai kurioms svajonėms tiesiog leisti ramiai užgesti :) Tikiuosi, gulėdama mirties patale, labai dėl to nesigraušiu :))

    AtsakytiPanaikinti

© vinilina. Design by FCD.