2018 Perskaitytos Knygos: I dalis

2018 m. liepos 30 d., pirmadienis


Kai nutariau pasakoti apie savo perskaitytas knygas kas pusmetį, tada tai atrodė labai ilgas laiko tarpas. Tačiau dabar, rodosi, nespėju apsisukti, kaip pusmetis praeina ir ateina laikas įrašui. Kad ir kaip bebūtų, kol kas šiemet mano sąskaitoje - 28 knygos. Kadangi tikslas buvo 30, tai smagu, kad iššūkis einasi kaip sviestu pateptas. Aišku, ne kartą minėjau ir jaučiu poreikį dar kartą pasikartoti - iššūkis man tėra linksmas užsiėmimas, dėl kurio daugiausiai kalta Goodreads platforma, o šiaip nei knygų, nei skaitymo greičio, nei dar ko neskaitmenizuoju. Tiesa, tai visai neblogas spyris į sėdimąją, nes turiu pripažinti, kad, prasidėjus universitetui, knygų skaitymo apsukos gerokai sumažėjo, nors anksčiau ir po 70 knygų per metus suryti nieko nereikšdavo. Pernai iš viso perskaičiau 35 knygas, šiemet būtų smagu skaičių padidinti iki 40, kad jau pradinis 30 taškas beveik pasiektas.

Dar prieš neriant į knygas, pagalvojau, kad būtų smagu paplepėti apskritai kokia nors tema, su jomis susijusia  - tai lyg ir tampa šio įrašo tradicija. Taigi, šįkart norėčiau ir jūsų paklausti, ir pati pasipasakoti - kaip renkatės knygas? 

Būtent knygų aspektu mokyklos tikrai pasiilgstu. Kai pradėjau lankytis bibliotekose, dar nežinojau, kokios knygos man patinka, tad imdavau visas. Tai būdavo ritualas. Eidavau per detektyvų, romantikos, nuotykių, fantastikos, istorijos lentynas ir praktiškai atsitiktinai traukiodavau knygas, paskaitydavau anotaciją, o kartais pasiimdavau vien dėl viršelio. Man nieko nesakydavo autoriai ar knygos naujumas. Vėliau atsirado šioks toks išprusimas, sužinojau apie didžius mūsų pasaulio rašytojus, kilo noras paskaityti tai tą, tai aną. Ir taip tęsiasi iki šiol - mano norimų perskaityti knygų sąrašas toks ilgas, kad tik spėk jį trumpinti. Bandžiau dabar būdama Nidoje (prisiregistravau vasarai bibliotekoje) vėl taikyti panašų metodą, bet supratau, kad nieko nesigaus. Tąkart turėjau pasirinkimus ne tarp "šio nežinomo autoriaus ir gražaus viršelio" ir "kito nežinomo autoriaus ir smagios anotacijos", bet tiesiog tarp Parulskio ir Huxley ir pan. Visi mano alternatyvūs pasirinkimai vis tiek kilo iš vieno didelio Norimų Perskaityti Knygų sąrašo - jaučiuosi pernelyg biased (puikus angliškas žodis) gyvenimo, kad man vėl išeitų, sakykime, nuoširdžiai ir atsitiktinai rinktis knygas. Bet et, ką jau padarysi. Nuo to skaityti ne mažiau smagu.

Pereinant prie pačių knygų, jaučiu pareigą pakartoti kelis dalykus.

a) dauguma atsiliepimų čia yra perkelti iš mano paskyros Goodreads, kur galite viską paskaityti nelaukdami šių kaspusmetinių įrašų. 

b) mano atsiliepimai yra pusiau analizės, tad galite paskaityti, net jei knygas jau ir esate skaitę. Ir atvirkščiai - atsiprašau, jei atsiliepimai apart kelių siužetą apibūdinančių sakinių neatrodys prasmingi.

c) deja, šįkart nuotraukų ir iliustracijų daugiau nebus - būnant Nidoje šiek tiek sudėtinga su fotografavimu. Kita vertus, mes čia dėl teksto, o ne dėl vaizdo susirinkome, ar ne?

O dabar prie knygų!


Y. N. Harari. "Sapiens: glausta žmonijos istorija"
4/5

Kai mokykloje naujais mokslo metais dalindavo vadovėlius, istorijos dažniausiai perskaitydavau visą vos grįžusi namo. Jei ir jūs jautėte panašią aistrą istorijos vadovėliams, tikėtina, kad patiks ir šis populiarusis bestseleris. Žinoma, apžvelgti VISĄ žmonijos istoriją vos per 400 puslapių - pernelyg platus užmojis, todėl nereikėtų stebėtis, kad viskas pasakojama gana bendrais bruožais. Dėl to ir lyginu su vadovėliu, kuriame gilesnės analizės tikėtis būtų naivu. Nepaisant to, buvo tikrai įdomu. Harari knyga nėra vien istorinė - joje gausu antropologijos, sociologijos, net filosofijos ir kitų disciplinų žinių. Daugumai ypatingai įdomus turėtų pasirodyti sociologinis aspektas. Kadangi pati neseniai išėjau sociologijos kursą, man tai buvo greičiau žinių pasikartojimas, tačiau kai kam Harari įžvalgos tikrai galėtų atverti tam tikrą naują matymą į pasaulį. 

Knyga parašyta paprastu, tačiau ne prastu ir ne vaikišku stiliumi, skaitosi greitai, skyriai ne per ilgi, o skaitymo užstrigimų irgi nepatyriau. Gal tik kliuvo kai kurių sąvokų nepaaiškinimas, bet čia gal jau vertėjų kaltė (gal ir ne (?)). Tarkime, ne kartą buvo minima branduolinė šeima (knygoje išversta kaip nuklearinė) ir man, turinčiai šiokį tokį sociologijos bagažą, viskas buvo aišku, bet puikiai suprantu, kad dar prieš pusmetį būčiau ėjusi šį dalyką googlinti. Taip pat netrūko akies-spausdinimo-stiliaus klaidų, o už tai norisi duoti per nagus leidyklai ar vertėjui. Gi verčia pasaulinį bestselerį, kaip jiems dar ranka kyla rašyti "priėjo išvadą"?!


Kaip sakiau, viskas gerai ir įdomu, kol buvo laikomąsi vadovėlinio istorinio nuoseklumo. Man tik nepatikdavo, kai prasidėdavo vertinimas. Nesu tikra, ar čia išvis vertėtų pateikti vertinimus, o net jei ir taip - norėjosi ne vienpusiško vertinimo. Kiek skaičiau, ne tik man, bet ir daugeliui kitų labiausiai užkliuvo autoriaus žemės ūkio revoliucijos vertinimas (Harari knyga iš esmės yra suskirstyta į 3 istorinius lūžius / revoliucijas: kognityvinę, žemės ūkio ir mokslo). Nori nenori jaučiasi, kad autorius stipriai prieš ją nusiteikęs ir galvoja, kad jei būtume likę medžiotojais, mūsų gyvenimas būtų buvęs daug geresnis - tam jis nepatingi paieškoti ne vieno argumento. Paradoksaliai vėliau pats pasako, kad nereikėtų istorijos vienareikšmiškai vertinti iš patogios dabarties kėdės, tačiau Harari negailėdamas vaizduotės romantizuoja gyvenimą prieš žemės ūkio revoliuciją. Šioje vietoje taip ir norėjosi numykti: hm...

Dar vienas geras pavyzdys - priešpaskutiniame skyriuje iškeltas klausimas, o ar nuo visos mūsų kaip žmonijos pažangos tapome laimingesni? Fundamentalus, sakyčiau, filosofinis klausimas, su kuriuo Harari bando dorotis, bet nesėkmingai. Iš pradžių viską suveda į biologiją ir padaro išvadą, kad juk turime Prozacą, laimės pakaitalą - net jei ir nesame laimingi, galime tuojau pat tapti! Tik pats pajaučia, kad išvada tarsi nesąmoninga, tada bando atsigręžti į tam tikrą filosofinį laimės ryšį su gyvenimo prasme, galiausiai lyg ir apibendrina, kas yra laimė, bet ar mes tapome laimingesni, vis vien atsakymo nei randa, nei pateikia. Žodžiu, galiausiai Harari patenka aklavietėn. Aš suprantu, kad tokius klausimus reikia kelti, tačiau manau, kad galima kelti kažkokiu kitokiu būdu ir atsiribojant nuo asmeninio vertinimo. Ne tokia yra šios knygos paskirtis.

Dėl to ir abejoju, ar skaitysiu antrą Harari knygą, kurioje žmogaus galios prilyginamos dievo (na, realiai šis teiginys jau iškeliamas pirmos knygos pabaigoje), nes man tai kvepia ištisa virtine vertinimų. Tiesa, jei kas skaitys, mielai lauksiu atsiliepimų. Viską susumavus, nepasaint subjektyvių autoriaus nuomonių, norisi dar kartą pasakyti, kad skaityti verta. Pati taip pat sužinojau nemažai naujų dalykų, o greičiausiai kažkam atsivertų dar platesni naujų žinių horizontai. Tiesiog linkiu skaityti protingai.
 



P. Wohlleben. "Paslaptingas medžių gyvenimas"
4/5

Kartais man knygos ima tarsi vaidentis - neįprastai daug kartų per pakankamai trumpą laikotarpį pamatau visur šmėžuojančią tą pačią knygą. Šitaip buvo ir su P. Wohlleben kūriniu. Praeitą vasarą beveik juokais ir gana retoriškai paklausiau tėčio, kaip jis mano, ar medžiams skauda. Tačiau gavau visai rimtą atsakymą iš gamtos mylėtojo pusės - esą jis neseniai skaitęs kelis mokslinius straipsnius apie tai, kad medžiai išties jaučia įvairius dalykus ir tarpusavyje bendrauja. Netrukus rudenį Goodreads siūlomų knygų sąraše patraukė akį P. Wohlleben knygos pavadinimas - užsižymėjau ją kaip norimą perskaityti. Na, ir galiausiai, sausį jo knyga išėjo ir lietuviškai. Kadangi taipogi sausį mano tėtis švenčia gimtadienį, palaikiau visa tai ženklu, nupirkau jam knygą dovanų ir, žinoma, pati perskaičiau.

Knyga suręsta išties labai paprastai - beveik kaip lengvas pasakojimas jauno amžiaus paaugliams. P. Wohlleben nenaudoja jokių įmantrių sakinių konstrukcijų, žodžių ar terminų, o keli specifiniai biologiniai procesai paaiškinami visiškai suprantama kalba. Kita vertus, ši ypatingai paprasta rašymo maniera neerzino, niekas neatrodė banalu ar kvaila. Išsakau šias pastabas tam, kad suprastumėte, jog ši knyga tikrai nereikalauja rimto prisėdimo ir įsitraukimo - informacine prasme niekas nenukentės, jei sumanysite perskaityti po skyrelį knygos kasdien autobuse.

Kalbant apie turinį, tokios knygos po mūsų saule jau seniai reikėjo, nes nors informacijos perteikimas yra labai nesudėtingas, visgi turinys - labai svarbus. Perskaičius tiesiog neįmanoma žvelgti į gamtą taip, kaip žvelgėme anksčiau. Skaičiau ir purčiau galvą, kad medžiai (šiek tiek užsimenama ir apie kitas augalijos formas, tačiau pagrindinis dėmesys sutelktas į medžius) tiek nedaug kuo skiriasi nuo žmonių ir nuo gyvūnų. Dabar jau nebegaliu rimtai vaikščioti miške ir nebegalvoti, kaip visos pušys bendrauja tarpusavyje, ir taip pat negaliu be užuojautos žvelgti į miesto medžius. Tai, ką ilgametis girininkas P. Wohlleben rašo, svarbu perskaityti kiekvienam, nes visgi, kad ir koks jis bebūtų, santykis su gamta yra neatsiejama kiekvieno žmogaus dalis. Tad suprasti, kaip medžiai gyvena, bendrauja, netgi jaučia, kas jiems svarbu ir kas gali pražudyti - mano galva, tai gali apsukti minėtąjį santykį visai kitu kampu. Nuoširdžiai knygą rekomenduoju.


G. Azguridienė. "Kosmetika: ką mes darome su ja, o ji su mumis"
4/5

Nors neturiu idealų, tačiau G. Azguridienė yra viena iš tų moterų, į kurią man norėtųsi lygiuotis - verslininkė, ekonomistė, akademikė, rašytoja, maisto ir kosmetikos subtilybių žinovė. Visokeriopai gerai išmanyti tiek daug sričių išties reikalauja daug darbo ir nusipelno pagarbos. Ir tiesa, kartais droviuosi savo didesnio nei įprasto gilinimosi į kosmetiką, jos ingredientus, sudėtis ir poveikį, nes toks "tuščias" dalykas kažkaip lyg ir nedera su filosofijos studijomis ir kitais "protingesniais" interesais, tačiau pasižiūriu į G. Azguridienę, paskaitau jos straipsnius Naujajame Židinyje-Aiduose ir pasidaro ramiau. Nes iš tikro kosmetika nėra "tuščias" interesas, ypatingai dėl to, kad šiais laikais ji, kaip ir maistas, yra veikiama chemijos pramonės, reklamos, komercijos, kapitalizmo ir pan., ir todėl toli gražu ne visada (dažniau ne) atsižvelgia į tai, kas vartotojui būtų geriausia - o juk naudojame kosmetiką kasdien ir kiekvienas. Taigi, ši knyga yra išties svarbus indėlis budinant vartotojų savimonę.

Aš pavadinčiau šią knygą geru bazinių žinių rinkiniu. Kaip pačiai besidominčiai kosmetika, dauguma faktų buvo girdėta ir dauguma dalykų - žinoma. Tačiau įsivaizduoju, kad žmogui, per daug kosmetika nesidominčiam ir naudojančiam vien tik vietinius kremukus iš Drogo, G. Azguridienės knyga gali padaryti požiūrio revoliuciją ir priversti į kosmetiką žvelgti atsakingiau. Aptariami natūralios ir cheminės kosmetikos skirtumai, "žaliasis" smegenų plovimas, kai priemonės apsimeta esančios natūralios, tačiau iš tikrųjų tokios nėra, taip pat specifiškesnės temos apie odą, plaukus (tarkime, kaip paprastai išvengti pleiskanų - užtenka atsisakyti cheminio šampūno. Ir tai, beje, patvirtinu pati, o dauguma žmonių apie tai nesusimąsto ir toliau perka cheminius šampūnus "nuo pleiskanų", nors jie problemą tik dar didina), pateikiama gera schema, kaip nagrinėti kosmetikos ingredientus, natūralios kosmetikos sertifikatų sąrašas, pateikiama platesnė informacija apie aliejus (paprastus ir eterinius), dekoratyvinę kosmetiką ir t. t. Žodžiu, apžvelgta bene viskas, ką reikia ir galima apžvelgti. Tiesa, kai bandai aprašyti platų spektrą dalykų, ne visada tai gaunasi išsamu, tačiau dėl to nereikėtų pykti. Kaip sakiau, knyga yra geras pradžiamokslis ir užvedantis varikliuką, o po to vartotojas turėtų jaustis paskatintas sau įdomiomis temomis pasidomėti plačiau pats. 

Paskutinė pastaba, kurią norėtųsi pažymėti - skaitant nereikėtų pamiršti, kas knygą parašė. O parašė ją verslinininkė, įkūrusi Livinn - sveiki produktai parduotuvę. Vadinasi, šioje vietoje taip pat yra interesas natūralią kosmetiką nušviesti kuo geriau, nes tai turėtų paskatinti ir pardavimus. Dėl to norisi vyptelti pamačius, kaip lyginama kokia nors žinoma cheminė kosmetikos priemonė (firma neatskleidžiama) su natūralios kosmetikos priemone iš aiškiai parašytų Odilyque, Aubrey ar kt. firmų. Nesakau, kad visa knyga yra veidmainiška, tačiau skaitant tokias, pavadinkime, informacines knygas, reikėtų išlaikyti atstumą ir šaltą protą bei įjungti asmeninį kritinį vertinimą, kad viskas neatrodytų vien balta ir juoda, o cheminė kosmetika - absoliutus baubas.

Tačiau apskritai kalbant, knyga gera ir rekomenduotina, be to, visada smagu turėti po ranka net ir perskaičius, nes galima atsiversti ir primiršus kai kurią informaciją pasikartoti.



M. Mitchell "Vėjo nublokšti" ir A. Ripley "Skarletė"
5/5+ ir 3/5

Perskaičiusi "Vėjo nublokšti" jaučiausi tokia PIKTA. Norėjosi net sužaibuoti akimis, kaip persiutusiai pagrindinei veikėjai Skarlet. Anuomet jau kurį laiką norėjau paskaityti kokią nors gerai suręstą, nebanalią, lengvą, širdį glostančią, klasišką ir romantiškai padūsauti verčiančią meilės istoriją. Ir iš pradžių užsirovusi ant Ketrinos ir Hitklifo, šių metų pradžioje nepatingėjau nusikamuoti su Skarlet ir Retu. O turint tokius veikėjus tai jau nepasakysi, kad ne, aš sau ramiai paskaitysiu skyrelį kitą, pavalgysiu, padirbėsiu, tada gal dar paskaitysiu. Sėdi ir skaitai, nes nepaleidžia. Nepaleidžia taip, kad per dieną suskaitai 700 puslapių (taip, ponios ir ponai, nuo 8 ryto iki 1 nakties, nors jaučiu, kad čia DAR ne galimybių riba) ir maždaug 1300 p. per 3 dienas. Atrodo, lyg pagauta tuštybės vėl tarytum kokia Skarlet čia giriuosi, bet iš tikro šituo tenoriu pasakyti, kad nebandykite „Vėjo nublokštų“ skaityti, kai esate užsivertę darbais.

Nuo kur reikėtų pradėti? Turbūt nuo apylankų, kaip moterims ir įprasta – juk, pasak knygos, tiek nedaug jų eina tiesiai. Negali paneigti, M. Mitchell visą pagrindą dėlioja tiesiog meistriškai. Skaitai ir beveik jauti nuo karščio garuojančią Džordžijos valstijos raudoną žemę, sunkaus molio gniutulą rankoje, jauti skersvėjį nuo dešimčių damų vėduoklių, užuodi džentelmenų sumišusį arklių, brendžio ir laukų kvapą, o dar kiek, ir užsimerkusi girdi patrankų sviedinius viršum Atlantos, klyksmus, kuždesius „Vandens“, rodosi, gali užčiuopti prabangą ir badą vienu ypu. O M. Mitchell tikrai turėjo ranką rašymui, nes visų aplinkybių, pasakojimų, istorijų ir atpasakojimų – nei per daug, nei per mažai. Kartais lyg ir dingtelėdavo mintis, kad gal jau šiek tiek per daug, gal perspaudė su istorinėmis detalėmis, su smulkmeniškais peizažais ar panašiai, bet pažiūrėjus iš naujo – visko kaip tik, nei pridėsi, nei atimsi. Taigi, kaip galima suprasti, veiksmas vyksta XIX a. viduryje, kyla JAV pilietinis karas, o jo viduryje atsiduria pagrindinė herojė Skarlet bei šalia nuolat besisukiojantis Retas.

Pati rašytoja „Vėjo nublokšti“ apibūdino kaip išlikimo istoriją. Ir taikliau nė nepasakysi. Ji norėjo ir pati išsiaiškinti, ir kitiems parodyti, kokie žmonės, ištikus negandoms ir didžiausioms katastrofoms linksta ir lūžta kaip kvietys, o kiti kantriai atsitiesia nelygu grikis. Tai kas jie, tie, kurie išlieka? Iš pradžių galima galvoti, kad Mitchell kuriami personažai yra kažkokios padugnės. Be skrupulų, be sąžinės, be doros, gobšūs ir paskutinį moralės likutį parduosiantys už auksinį dolerį. Ir nuolat priešinamas, lyginamas, pašiepiamas šis kontrastingas paveikslas su tuometine XIX a. vid. santvarka, kai visa pasiturinti visuomenė – juk damos, džentelmenai, išauklėti, gerų manierų juk verčiau skurs iki paskutinio siūlo galo, nei padarys ką nors nedoro dėl savo ar kitų gero. Iš pirmųjų gretų buvo ir pagrindinė herojė Skarlet Ohara, ir jos mylimasis Retas Batleris. Bet pati gyvendama XXI a., būčiau iš savęs pasišaipiusi, jei būčiau drįsusi juos už tai bent kiek teisti. Subjektyvia nuomone, man Skarlet veiksmai atrodė pateisinami, kad ir ko ji būtų ėmusis – ko gero, pati irgi būčiau į viską spjovusi. Ką reiškia garbė, išdidumas, teisingumas ir kitas šlamštas, kai badas beldžiasi į duris? Tačiau, svarbiausias dalykas – man tiek Skarlet, tiek Retas pasirodė turintys daugiau aristokratiškumo ir džentelmeniškumo nei visi kilmingieji Pietūs kartu sudėti. Tiesiog jis buvo kitoks, kilęs ne iš griežto auklėjimo, o iš vidaus ir pasireiškęs tada, kai labiausiai reikėjo. Kad ir kokius niekšingus, nedorybingus, oportunistus ir bjaurybes Mitchell norėjo sukurti, norisi tik tyliai papurtyti galvą ir pasakyti, kad nepavyko.

Na, o ką daugiau ir bepasakyti apie Skarlet ir Retą? Nėra nieko ir kartu yra per daug. Žinoma, kad buvo sukurta legenda. Apskritai labiau simpatizavau Retui vien dėl jo puikaus išsilavinimo. Abu niekšai, bet kam reikėjo daryti Skarlet tokią bukaprotę? Iš dalies tai atsveria jos beprotiškas atkaklumas, narsa ir skvarbus praktiškas protas, bet Dieve, juk praktiškas protas - dar ne viskas. Taip, taip, nebūtų ir buvę pusės siužeto vingių, jei ji būtų buvusi protinga, bet vis tiek kartais labai užerzindavo. O iš Hamleto skaitymo, kaip visi žinome, ateina galvon ne vien pora atmintinai išmoktų eilučių. Ak, kiek būtų suturėta skausmo, negandų, kiek greitesnių ir geresnių sprendimų būtų buvę. Aišku, kaip sakydavo Skarlet, svarbu ne praeitis, o ateitis. Kalbant apie ateitį...


*TOLIAU NEBESKAITYKITE, JEI NEPERSKAITĖTE KNYGŲ, NES IŠLĮS KELI SPOILERIAI*



Ak, na ir prakeiktai įžūli ta Mitchell, atsisakiusi rašyti tęsinį. Berašydama pati pavirto Skarlet – ėmė ir drėbė tiesiai šviesiai, kad nerašys. O paklausta, tai kaip gi visgi baigėsi, ji kaip Retas mįslingai teatsakė, kad galbūt Retui nusibodo aikštyjimaisi ir jis nusprendė susirasti kokią nors ramesnę. Bet žinot ką, netikiu aš autore, po velnių, sukta kaip ir jos veikėjai – netikiu ir viskas. Tai kam reikėjo palikti tą kvailą viltį knygos gale? Kam čia tos dviprasmybės? Tegu kerta tiesiai, tegu užsmaugia mane ir visus kitus romantikus, ir viskas. Mitchell yra ne tik įsikūnijusi Skarlet, ji dar ir Reto bruožų turi – vis paslaptėlės, vis nutylėjimai, žaidžia kaip katė su pele, nes žino, kad juk ji nugalėtoja. Bet į jos akis pažvelgę, lažinuosi, pamatytumėme linksmai šokinėjančias liepsneles ir tiesą. Ji iš mūsų tik šaiposi su ta atseit (šio žodžio nevartojau tūkstantį metų) nelaiminga pabaiga.

Užtat pagalvojau, kad paskaitysiu ir pusiau oficialų „Vėjo nublokšti“ tęsinį „Skarlet(ė)“. Sumečiau, kad blogiau už dviprasmybes jau nebus, nors net ir be tęsinio būčiau linkusi įsivaizduoti, kad galiausiai viskas susiklostė kuo geriausiai. Šiaip "Vėjo nublokštų" tęsinių buvo prikurta daug, bet nutariau pasirinkti tą, kurį skaitytojai įvertino geriausiai, ir kuris apskritai rodėsi esąs populiariausias. Tiesą sakant, nei vienas tęsinys nebuvo įvertintas kaip visiškai prilygstantis "Vėjo nublokštų" kokybei, tad pagalvojau, kad jei jau rinktis, tai vis reikėtų ne bet ką.

Beskaitant "Skarletę" teko dar kartą įsitikinti, kaip labai knygos kokybę gali lemti geras ar prastas vertimas. Su leidimais per daug savo gyvenime nesismulkinu, kokį randu, tokį skaitau, todėl pirmiausiai papuolus "Skarlet" 1994 m. PDF'ui, jį ir pasiėmiau. Iš pradžių dar dingtelėjo mintis, kad gal knyga tikrai yra taip baisiai parašyta, bet jau per daug gyvenime esu perskaičiusi, kad nepamatyčiau, kur knyga prasta pati, o kur tik prastas jos vertimas. 1994 leidime skaitydama lietuviškas eilutes praktiškai galėjau tiksliai matyti už jų stovinčius angliškus sakinius. Kartais tikrai nesuprantu, kaip galima taip tragiškai išversti - juk turėtų būti elementaru žinoti (net ir ne filologui, o ką bekalbėti apie vertėją), kad jei viename angliškame sakinyje įvardžiai "tu" ar "ji", pasikartojantys tris kartus, yra įprasta ir be to kitaip neįmanoma, tai lietuvių kalboje tai yra prasto stiliaus ženklas.

Žodžiu, neapsikentusi susižvejojau anglišką leidimą. Turiu pasakyti, kad reikalai iškart pagerėjo ir knyga iškart pasirodė netgi labai nieko, tačiau vienintelis rastas epub variantas buvo lyg ir, hm, brokuotas, vienoje vietoje tekstas baisiai nušoko ir nieko nebesupratau. Laimei, išsiaiškinau, kad "Skarlet" buvo perleista 2010 metais! Ir, o garbė Dievui, šįkart lietuviškas vertimas buvo vertas aplodismentų. Jei pirmąją knygos pusę kankinausi nuo banalaus stiliaus ir netgi buvau rimtai užstrigusi, tai antrąją, atradusi 2010 leidimą, perskaičiau su malonumu. Tai tiek apie vertimus.

Kalbant apie pačią knygą, turbūt buvo neverta ir naivu tikėtis, kad ji bus tokia pat puiki kaip "Vėjo nublokšti". Tai teturėjo būti aidas, kita vertus net ir aidą galima sukurti gerą. Ar A. Ripley pavyko? Mano galva, ji padarė visai neblogą darbą. Žinoma, kartais norėjosi papurkštauti, kad "na jau ne, Skarlet šitaip tikrai nebūtų pasakiusi", tačiau neretai apimdavo ir jausmas, kad "o, šitaip tikrai būtų parašiusi ir M. Mitchell".

Man patiko "naujoji" Skarlet. A. Ripley pakankamai gerai pavyko atkurti jos personažą, tik šioje versijoje Skarlet tampa labiau suaugusi. Ir manau, kad tai visai nėra blogai. Pusę savo gyvenimo Skarlet buvo infantili mergiotė, galiausiai susigriovusi sau gyvenimą. Baisoka ir pagalvoti, kur būtų nuvedęs tolesnis infantiliškumas. Tiesa, gal tai ir yra vienas pagrindinių Skarlet bruožų, tačiau tikrai ne tas, su kuriuo man būtų buvę gaila atsisveikinti. 

Ir taip, priekabiausiesiems gerbėjams tikrai užkliūtų keistoki siužeto posūkiai, netikėta Skarlet kelionė ir visa ta Airijos plotmė. Ne tik siužeto, bet ir įvairios kitos kitos smulkmės. Bet... et. Kartais verta į tokius dalykus nusispjauti, nes prieš juos užsimerkus visa Skarlet kelionė, pastangos ir kelias brandos link norom nenorom sužavėjo ir negaliu sakyti, kad nebuvo smagu skaityti. Ir galiausiai, žinoma, A. Ripley suteikė skaitytojams tai, ko jie ir ieškojo, ko M. Mitchell suktai pagailėjo - laimingą pabaigą. Ta kelių dešimčių puslapių pabaiga man turbūt ir buvo žaviausia viso romano dalis.

Taip, knyga nėra be trūkumų, bet nesigailiu, kad skaičiau, o jei esti ir daugiau tokių dėl Skarlet ir Reto įsiskaudinusių romantikų kaip aš, tai gal visai ir verta paimti A. Ripley skaitinį į rankas.



D. du Maurier. "Rebeka"
4/5


Turbūt pirmą kartą skaičiau taip lengvai parašytą knygą. Lengvai turiu omenyje stiliaus prasme - viskas buvo taip grakštu, bet be galo sodru. Atrodė, kad autorė atsisėdo ir parašė visą knygą per kelias valandas. Istorija taip puikiai pinasi tarpusavyje, sakiniai natūraliai vijasi, viskas plaukte plaukia - užsimerkiau ir, rodėsi, brendu per kažkokius lengvus raidžių debesis. Itin tikroviški dialogai, tokie, kokie būna ir realiame pasaulyje, detalių, smulkmenų ir aplinkos parašymų - nei per daug, nei per mažai. Puikiai sužaista "ateities" planu pačioje pradžioje, kur romano pasakotoja ir pagrindinė veikėja sėdi dabartyje ir prisimena praeitį. "Praeitą naktį sapnavau, kad ir vėl buvau Menderlyje..." - vienas efektingiausių visų laikų pradžios sakinių mane taip pat nukrėtė šiurpu. Žinojau, kad knyga bus gera. Tai tiek apie techninę pusę.

Siužeto prasme taip pat buvo kur nustebti. Atitekėjusi į Menderlio dvarą ponia de Vinter vis dar jaučia tarp savo vyro ir jos stovinčią pamėklę, savo pirmtakę ir tragiškai žuvusią Rebeką de Vinter. Jos dvasia alsuoja visas Menderlis. Man buvo smalsu, kaip autorė išspręs pačios susikurtą rebusą. Įprastai skaitome apie laimingą dviejų įsimylėjėlių meilę, kurioje pašaliniai veikėjai ar mylimieji jei ir pasirodo, tai yra netrukus "nugalimi". O čia nuo pat pradžių pasakojama apie praktiškai nelaimingą meilę, kuriai nesimatė prošvaisčių. Kaip, po galais, ji galėjo išvirsti į laimingą? Ir visgi šioje vietoje belieka skaityti knygą, nes pati atsiliepimuose spoilerių skleisti nemėgstu. Galiu pasakyti tik tiek, kad pagrindinis siužeto posūkis mane kaip reikiant nustebino - visa istorija iki to buvo austa tokia nuoseklia gija, kad tas posūkis pasirodė kaip iš giedro dangaus. Tiesa, vėliau paaiškintas jis pasirodė esąs logiškas, tačiau tam momentui net žiauna atvipo kavinėje besėdint. Galėjau įsivaizduoti visokius variantus, bet tik ne tokį. Pasirodo, net aš dar sugebu rimtai nustebti, o jau maniau, kad literatūroje siužeto prasme mačiau viską. Pabaiga irgi buvo tik iš dalies tokia, kokios tikėjausi. Žodžiu, viskas tikrai efektinga. 

Vis dėlto norisi rašyti knygai ketvertą. Labai stiprų ketvertą, bet stiprus ketvertas dar ne penketas. Kodėl? Turbūt daugiausiai kaltinu veikėjų portretus. Naujosios ponios de Vinter (jos vardas taip ir nėra sužinomas) paveikslas man tiesiog nelabai patiko asmeniškai. Paprasčiausiai vertinu kitokio tipo moteris, o ponia de Vinter buvo kažkurioje vietoje apibrėžiama kaip kukli, nuolanki ir drovi - kažkaip panašiai. Na, ilgainiui ji suaugo ir pergalėjo savo drovumą, bet iki pat galo liko tokia šiek tiek... mėmiška. Aš labiau vertinu tokias, kokia buvo piešiama Rebeka - stipri visomis prasmėmis, gaivališka, drąsi, akiplėšiška, žavi, charizmatiška. Tiesa, Rebeka taip pat buvo klastinga, veidmainė, apgavikė, sukta kaip pats velnias. Todėl idealiausia man vis dar rodosi Jane Austen nupiešta Elizabet Benet - taip pat drąsi, taip pat pašėlusios natūros, tačiau kartu nuoširdi, geraširdė ir gebanti stipriai mylėti. Žodžiu, kažkoks ponios de Vinter ir Rebekos mišinys, nes grynai kiekviena nebuvo iki galo patraukli. O knygoje taip pat daug figūravusio Maksimiliano de Vinterio asmenybės man paprasčiausiai pritrūko. Pradžioje jis atrodė labai įdomus, piešiamas toks šiek tiek paslaptingas, rimtas, kažkuo žavintis ir traukiantis vyras. Vėliau jo asmenybė knygoje tarsi kiek pasimetė, nublanko, trūko smulkmenų, kitaip tariant - išpildymo. Pabaigoje paveikslas vėl atsigavo, tačiau norėjosi tikrojo Makso per visą knygą, o ne vien dalimis.

Ir antras niuansas, dėl ko knyga netenka tos vienos žvaigždutės, yra tam tikras siužeto... nuobodumas? Sunku paaiškinti. Ir tikrai neatsiimu savo žodžių apie gerai sukonstruotą ir netikėtą siužetą. Visą knygą suskaičiau per dvi dienas, būčiau turėjusi laiko, būčiau ir per vieną. Puslapiai visiškai neleido atsikvėpti, nes, kaip sakiau, buvo be galo darniai supinti į visumą ir po vieno norėjosi skaityti iškart kitą. Tačiau atomazga, kuri aprašoma dar pradžioje, man pasirodė nuobodoka. Kad ir kokie personažai besirodė esą ponas ir ponia de Vinteriai, po tokio, sakykime, efektingo gyvenimo ir viso veiksmo jie tarsi nusipelnė įdomesnio tolesnio gyvenimo. Na, jų "nuobodumas" tarsi paaiškinimas pradžioje, bet nežinau, jis man neatrodo iki galo pagrįstas. 

Išvis, nežinau kodėl, bet man sąmonės pakampiuose norisi lyginti šitą knygą su Džeine Eir - tiesiog kažkoks panašus vaibas.

Žinoma, tos keturios žvaigždutės yra pusiau subjektyvios ir nepaisant vienos trūkumo, knygą tikrai labai rekomenduoju panašių romanų gerbėjams. Puikiai sukonstruota knyga neturėtų niekaip nuvilti. "Rebeka" nusipelno garbingos vietos šalia kitų mano mylimų anglų romanų.



A. Bront. "Agnesė Grėj"
2/5


Kad angliški romanai stebina, man patinka. Bet Agnesė Grey nustebino ne itin maloniu būdu - ji buvo netikėtai nuobodi. Tipinė Anglijos mergiotė Agnesė stuktelėjus aštuoniolikai nusprendžia padėti savo šeimai ir įsidarbina guvernante. Pirmi jos auklėti vaikai - absoliučiai tragiški, tad ji susiranda naują vietą. Ir čia turėtų prasidėti įdomumas, kur dar prie tuščiagarbiškų mokinių Agnesė nejučiomis įsimyli pastoriaus padėjėją. 

Iš esmės knyga nėra kažkuo bloga ir peiktina, tiesiog viskas buvo labai paprasta ir nuobodu. Dar kaip tik po to vėl praverčiau savo mėgstamiausias "Džeinės Eir" vietas ir buvau nustebinta kontrasto. Palyginus su vaizdingais Džeinės Eir aprašymais, šypsnį ir susižavėjimą keliančiais giliais dialogais, netikėtais siužeto vingiais, Agnesė Grey pasirodė pilka - tiek knyga, tiek herojė. 

Pirmiausiai iš proto varė jos krikščioniška didaktika. Aišku, krikščioniškų intarpų netrūko, kad jau lyginame, ir pas Džeinę (ir tai, atsižvelgiant į laikotarpį, visiškai normalu), tačiau pas Džeinę ta didaktika gražiai įsikomponavo, jos nebuvo pernelyg daug, o be to, ir pati Džeinė kartkartėm prieš ją pasispardydavo ir dėl to būdavo įdomiau. Tuo tarpu Agnesė, atrodo, buvo kaip Marija iš paveikslo - jokių nuodėmių, jokių nederamų minčių, poelgių, vien pamaldumas ir pareiga. Net ta užgimusi meilė buvo visiškai natūrali ir jai pastojusios kelią kliūtys atrodė daugiau juokingai klišiškos nei tragiškos. Nuo-bo-du. 

Ir šiaip knyga nepasižymėjo nei vaizdingais aprašymais, nei vaizdingais paveikslais, nei vaizdingu siužetu. Viskas buvo nuspėjama. Tiesa, kartais puikus rašymo stilius/stiprūs veikėjai ar pan. gerokai gelbsti net labiausiai banalią siužeto liniją, bet šįkart minėtų pagalbininkų nebuvo. Pirmą kartą angliškas XIX a. romanas mane nuvylė. Tai būtų neblogas XXI a. bestseleris, bet statant Anne Bront šalia jos seserų, tekyla minčių burbulas su užrašu meh.



T. Hardy. "Tesė iš d'Erbervilių giminės"
3,5/5

Dar vienas klasikinis anglų meilės romanas ir dar vienas klasikinis anglų meilės romanas, kuris mano jausmus paliko visiškai supainiotus bei reikalauja netrumpo review'o.

Knygoje pasakojama apie jauną neturtingą merginą Tesę, kuri atsitiktinai tampa suviliota / išprievartauta Aleko d'Erbervilio. Iš pavardės galima pagalvoti, kad jis - Tesės giminė, tačiau iš tikrųjų taip nėra. Vėliau herojė sutinka savo tikrąją meilę, tačiau ochdžyzus, jos rūtų darželis jau sumindytas, tad XIX a. Anglijoje mergina tampa nurašyta velniop. Bent jau taip atrodo iš Angel'o Clare'o reakcijos, kai įsibaiminusi Tesė pagaliau atskleidžia savo paslaptį jau po vestuvių. 

Knyga nebuvo itin malonus skaitalas. Tiesa, vieną credit'ą Hardžiui norisi duoti už jo mokėjimą aprašinėti meilės scenas. Dėl tų kelių dešimčių puslapių, kai Tesė ir Angel'as klajoja pievose, pilnose karvių, buvo verta knygą skaityti, ir tas scenas mielai paskaityčiau dar kartą. Viskas jauku, smagu, netrūksta traukimo per dantį, švelnių atsitiktinumų, besiskleidžiančių jausmų ir dar balažin ko. Tikrai labai gražios knygos vietos, o tokį, rodos, banalų dalyką kaip meilę visgi aprašyti sudėtinga, tad pavykęs bandymas visada vertas plojimų.

Tačiau visos likusios knygos dalys tiesiog nuolat dirgino nervus. Iš esmės Hardis pasakoja, kaip viena žmogaus klaida gali atsiliepti jam visą gyvenimą. Net jei jis tapo tik aplinkybių auka. Ir šitas scenarijus, kai viskas tėra nelemtos aplinkybės, literatūroje siutina labiausiai. Gali blaškytis ir keiktis kiek nori, bet kaltinti nėra ko - gal dėl kokių smulkmenų ir apkaltintum vieną ar kitą veikėją, bet tada pasižiūri, kad ir čia viskas susiveda tik į aplinkybes. Į aplinkybes, kuomet žmonės atsiduria vienur ar kitur per vėlai, kai jie kenčia ne dėl savo kaltės, ir kai geriausias sprendimas vis tiek nėra pakankamai geras.

Labiausiai šioje istorijoje imponuoja turbūt pati Tesė. Ji tikrai netapo mėgstamiausiu mano personažu literatūroje, tačiau ir tikrai nebuvo atgrasi - kad ir ne tobulą, bet stuburą Tesė turėjo. Ji buvo paprasta, tačiau imli žinioms, jai vidinis kodeksas buvo svarbesnis už visuomenės normas, ir ji nesėdėjo sudėjusi rankų. Nepasakyčiau, kad Tesę būtų galima pavadinti kovotoja - kovotojos paveikslas atrodytų šiek tiek kitaip. Tačiau iš visų savo tragiškų situacijų ji visada stengėsi išspausti tai, ką galima geriausio, ji turėjo principus ir tvirtai jų laikėsi. Tai pagirtina. Todėl man Tesės ypatingai gaila, nes viskas, kas su ja buvo negerai, tai, rodos, kad ji buvo prakeikta aukštesniųjų jėgų.

Visgi man patiko ir vyriškiai - tiek Angel’as Clare’as, tiek Alekas d’Erbervilis. Nors lengva užsimerkti ir vieną pavadinti geriečiu, o kita blogiečiu, manau, kad jie nėra jau tokie vienpusiški - vietomis tiek Angel’as buvo idiotas, tiek Alekas turėjo visai pagirtinų ketinimų. Tiesa, dėl jo ketinimų irgi būtų galima diskutuoti metafizinėje plotmėje - skaičiau kelias Hardžio interpretacijas, kodėl jis piešė vyrų paveikslus ir poelgius būtent tokius, tad rekomenduoju pasiskaityti gilesnes analizes. Tuomet šie du vyriškiai išties atsiskleidžia labai įvairiomis spalvomis.

Na, o pabaiga mane suglumino. Iki tol viskas vystėsi taip kažkaip natūraliai, kaip ir priklauso normaliam XIX a. anglų romanui, o pabaiga pasirodė kiek per greitai, per netikėtai ir pernelyg forsuotai atėjusi. Protu ją kaip ir suvokiau, kodėl čia norėta parašyti taip ir ne kitaip, bet širdies neįtikino. Tai pagrindinė priežastis, kodėl balą taip smarkiai numušiau.

Kalbant apie pabaigą, norisi paminėti paskutinį su ja susijusį momentą - visame kūrinyje vyravusius panteistinius motyvus. Gana lengva juos pražiopsoti, tačiau skaitysiantiems knygą linkiu atkreipti dėmesį į didelį ir labai įdomų gamtos vaidmenį. Žinau, kad daugumai mūsų mokykloje lietuvių literatūroje vyravusia gamta buvo išplautos smegenys iki užsiknisimo, tačiau Hardžio knygoje panteizmo motyvai, filosofija ir sąsajos pasirodė netikėtai įdomios. Ko gero, literatūros pamokose / paskaitose apie tai būtų galima labai įtraukiančiai padiskutuoti.

Taigi, viską susumavus, iš esmės “Tesė iš d’Erbervilių giminės” yra įdomus kūrinys. Nenoriu sakyti, kad blogas ar geras, nes abiems tokioms nuomonėms trūksta tvirtų argumentų, bet kad žadinantis daug minčių - tai jau tikrai.


H. Lee. "Nežudyk strazdo giesmininko"
5/5

Nesiverčia liežuvis apibūdinti šios knygos kitaip nei klasikinės visomis prasmėmis. Puikus romanas, kuris gal ir nesudrebins pasaulio, tačiau suręstas kokybiškas pasakojimas išties gali užkabinti porą sielos stygų, o ir susiskaitys, be jokios abejonės, maloniai. 

Visa istorija pasakojama mažos mergaitės lūpomis, veiksmas vyksta nedideliame Amerikos miestelyje XX a. I pusėje. Kadangi ši knyga yra laimėjusi Pulitzerį (visiškai to verta), viena ausimi buvau šį tą apie ją girdėjusi, o konkrečiai tai, kad knygos pagrindinė idėja sukasi aplink diskriminacijos / rasių problematiką. Visgi diskriminacijos teko gerokai palaukti - ši vinis pasirodo tik knygai įpusėjus. 

Tačiau ir palikus ramybėje minėtąją problemą, "Nežudyk strazdo giesmininko" yra turtinga kitomis svarbiomis linijomis. Labai sužavėjo visų veikėjų paveikslai - taip įvairiapusiškai ir nuostabiai išpildytus herojus ne visur sutiksi: nuo mažosios pasakotojos ir jos kiek vyresnėlio brolio, iki turbūt apskritai vieno fantastiškiausių charakterių literatūros istorijoje - vaikų tėvo Atikaus, taip pat paslaptingo kaimyno Baubo Redlio, kuris nesirodo viešumoje, bet kurį vaikams labai rūpi išvysti, o kur dar kiti kaimynai ir pažįstami. Piešiamas mažo miestelio gyvenimas ir mentalitetas, o šie aprašyti dalykai, kai pagalvoji, išties nedaug kuo skiriasi ir nuo bet kurios šalies mažo miestelio. Gliaudomos šeimos, bendruomenės, atskirties, draugystės, drąsos, vilties, pasiaukojimo, pagarbos ir - kai, rodosi, jau viskas pralaimėta - kovos peripetijos. 

Žinoma, svarbi, jautri ir subtili yra ir antrojoje knygos pusėje jau atsiskleidžianti diskriminacijos problema. Nesunku žinant kontekstą įsivaizduoti XX a. I pusės akistatą tarp juodojo ir baltojo, bei kurio pusėje teisybė visada bus. Kažkuo knyga man priminė filmą "Aštuntoji mylia", po kurio nuo neteisybės blioviau pusę nakties. Visgi norisi pagirti Harper Lee už intrigos išlaikymą - beveik iki pat galo neaišku, kaip istorija išsiriš. O išsiriša galiausiai... keistokai. Į tai dar įsipina ir Baubo Redlio paslaptis. Tačiau tas visas keistumas suskamba naujai dar kartą pagalvojus apie knygos pavadinimą. Perskaičius knygą ir pusbalsiu sušnabždėjus "To Kill a Mockingbird", visa istorija nusidažo tokiomis skausmingomis ir galingomis gaidomis, kad man pačiai kaskart pagalvojus vis iš naujo nueina šiurpai.

Trumpai tarian - labai graži knyga. Tiesiog graži. Gražiai parašyta, su gražia idėja, gražiai išpildyta ir paliekanti po savęs sieloje kažką gražaus.


Ch. Bukowski. "Paštas"
4/5

Bukowskį gal kiek netradiciškai pradėjau skaityti nuo eilėraščių, tačiau jie paskatino imtis ir romanų. Atrodo, Bukowskiui abejingų nėra - patinka arba ne. Dar bepasakodama pažįstamai, kad dabar skaitau "Paštą", sulaukiau komentaro, kad "oi, aš buvau pradėjusi, bet niekaip negalėjau skaityti". Kadangi nesu jautruolė ir skaitau visokio pobūdžio knygas, Bukowskio raw stilius man patiko. Tiesa, jis gali pasirodyti pernelyg vulgarus, žemiškas ir žemas, neliteratūriškas, šlykštus ir pan., tačiau tame ir slypi visas Bukowskio žavumas, ir tą žavumą arba mėgsti, arba ne.

"Pašte" viskas pasakojama taip, kaip yra. Henrio Činaskio personažas (autoriaus alter ego) yra vystomas visuose Bukowskio kūriniuose, tad jis sutinkamas ir "Pašte", kuriame Henris pasakoja apie savo patirtį daugiau nei dešimtmetį išdirbus pašte, o drauge eina ir įprastos gyvenimo linijos. Jei skaitėte kitus rašytojo kūrinius, šis romanas neturėtų niekuo nustebinti - tos pačios girtuoklystės, keiksmažodžiai (beje, turiu pagirti tikrai gerus M. Buroko vertimus - visgi tokio leksikono knygas versti išlaikant vaibą yra, įsivaizduoju, sunku), moterys, sekso scenos ir t. t. Pastarosiomis ir yra dažniausiai bjaurimasi: "kam čia", "ne vietoje", "vulgaru", bet bent jau "Pašte" tokių scenų nebuvo tiek daug, kad nervintų, o šiaip tai jos yra Bukowskio rašymo stiliaus sudedamoji dalis, be kurių stilius atrodytų kiek prėskesnis.

Aišku, ši knyga nebuvo kažin koks literatūrinis šedevras, bet susiskaitė maloniai. Daug kur privertė pakikenti vien dėl minėtojo raw ir stačiokiško stiliaus, nes kaip Bukowskis rašo, tokios nesąmonės gyvenime ir vyksta, o tas įvykių artimumas ir kuria ypatingą ryšį su knyga. Gal būtų galima kibti dėl pabaigos ar knygos moralo, tačiau žinant, kad Činaskis pasirodo visur, greičiau reikėtų ieškoti tos pabaigos ir moralo visame Bukowskio knygų kontekste, o ne viename paskirame kūrinyje. Žodžiu, man patiko, Bukowskį mėgstantiems rekomenduoju, o norintiems susipažinti ir pažiūrėti, koks gi santykis su šiuo rašytojų galėtų išsivistyti, tai "Paštas" būtų ne ką blogesnis pasirinkimas nei kiti kūriniai.
 


A. Munthe. "Knyga apie San Mikelę"
4/5


Keista, kad kaip tik prieš skaitant šią knygą su kolege turėjome pokalbį apie savipagalbos knygas. Nuo jų ji spjaudosi lygiai taip pat kaip aš, bet tarp kitko papasakojo ir apie kitokią savipagalbos knygų rūšį, t. y. kai jos virsta romanais. Ir jei parašyta būna gerai, tuomet kaip ir jauti, kad tau šiek tiek knisa protą, bet procesas visai malonus, o kita vertus, gali nusispjauti į tai ir knygą skaityti kaip paprastą romaną. 

"Knyga apie San Mikelę" tokia ir yra. Viena vertus, tai autobiografiniai gydytojo A. Munthe užrašai. Rašydamas apie savo gyvenimą nuo pat jaunystės, gydytojas papasakoja apie jį įdomiu būdu - atskleisdamas įvairiausių jo gyvenime pasitaikiusių žmonių istorijas, o per jas ir savąją. Taigi, galima skaityti šią knygą kaip gražų romaną, palytėtą šiokios tokios fantazijos, įvairiausių alegorijų, nuostabių nuorodų į Antikinę kultūrą, o taip pat ir visur lydinčios San Mikelės dvasios, kuri gydytojo gyvenime vaidina bene svarbiausią vaidmenį.

Tačiau keistose fantazijose, alegorijose, samprotavimuose ir nukrypimuose galima nesunkiai įžvelgti ir universalių gyvenimo pamokymų, kuriais visada verta vadovautis, ir kurie lemia, kad ši knyga nėra vien paprastas romanas. Kaip sakiau, jie nėra įkyrūs, o daugeliui žmonių pravers. Šiais laikais, kai turime Coelho, "Knyga apie San Mikelę" gal ir nebėra itin ypatinga, tačiau matau, kad senesniais laikais tikrai galėjo nustebinti ir priversti žavėtis. Ir man pačiai, nors knygos nepradėjau garbinti, bet visgi susiskaitė gana maloniai bei lengvai - pats tas vasarai. Be to, ir parašyta ji tikrai aukštesniu kalibru nei Coelho.


E. M. Remarque. "Naktis Lisabonoje"
5/5

Turėjau čia tokį momentėlį gyvenime, kai "norėjau paskaityti ką nors linksmo" ir "norėjau paskaityti Remarką". Didesnio disonanso smegenys nebegalėjo sukurti, bet pasidaviau iliuzijai ir pasižiūrėjau, ką Remarkas turi linksmiausio - tokia pasirodė besanti "Naktis Lisabonoje".

Ir išties knyga gana lengvai užliūliuoja. Kaip visad, veiksmas vyksta WWII fone. Karo pabėgėlis šviesų mieste Lisabonoje (P. S. nuostabus ir mano mylimiausias miestas, rekomenduoju įtraukti į kelionių tikslus - beskaitant knygą taip ir mačiau visą alsuojančią sostinę) sutinka, turbūt galima sakyti, likimo draugą ir yra priverstas išklausyti jo gyvenimo istoriją. Tai įdomus, dar neužtiktas Remarko kampas - pasakoti viską ne pagrindinio (?) veikėjo lūpomis.

O istorija sukasi, aišku, aplink meilę. Ir ta istorija tikrai labai šviesi, pilna jaudulio, atradimų, netikėtai suprastų gyvenimo ir meilės tiesų, nepaliaujamo jausmų plazdėjimo, nesibaigiančios įtampos ir... galiausiai, kas be ko, tragiškos pabaigos nuojautos. Nes čia juk Remarkas, tai ar gali būti kitaip? Nors taip norėjosi tikėti viskuo, kas pasaulyje gera ir gražu. Tiesa, meilės istorijos pabaiga man šį kartą pasirodė tikras farso triumfas. Būtų pabaiga kaip pabaiga, bet turint omeny visą smelkiantį baime WWII kontekstą, kuriame, rodosi, gali nutikti nežinia kas ir dar be galo siaubingo, nuo Remarko pasiūlytos paprastos atomazgos iš pradžių pradėjau isteriškai kikenti, o tada likusiam vakarui susirgau depresija.

Kad ir kaip bebūtų, Remarkas yra autorius, kurį mėgsti arba ne - tokios tokelės. Tik jis gali pasakoti taip paprastai, tačiau kartu visiškai prikaustyti. Tik jis gali dėstyti kasdienišką istoriją, o protarpiais tarsi šiaip sau įterpti tokių įmantriai susuktų tiesų apie gyvenimą, kad gali prasėdėti ir dešimt minučių apie vieną sakinį bemąstydamas. Ir tik pas Remarką gali rasti tiek žavesio tragedijoje bei išmokti žavėtis gyvenimu nepaisant nieko.




M. Frajus. "Tamsioji pusė" ir "Ugurbado sugrįžimas"
5/5 

Tai IV ir VIII "Echo labirintų" dalys - kadangi jas įsigijau asmeninėn bibliotekon, tai perskaičiau dar kartelį. Esu apie šią seriją pasakojusi anksčiau, tad galite paskaityti čia.


L. Snicket. "A Series of Unfortunate Events"
5/5 


Jei tektų parinkti šioms knygoms vieną jas apibūdinantį žodį, tai būtų, be abejonės, makabriškos. Jos nėra grynai fantastinės, tačiau nesugalvojau, į kokią kategoriją daugiau patalpinti. Serijos pavadinimas turbūt visiems gerai žinomas iš 2004 m. filmo su tokiais puikiais aktoriais kaip Jim Carrey ir Emily Browning. Aš irgi šį filmą mačiau ne vieną kartą, tačiau tik visai neseniai sužinojau, kad tai ne šiaip kažkieno sugalvotas scenarijus - filmas pastatytas pagal knygas! Vadinasi, filme ne viskas atskleista, vadinasi, yra tęsinys... O aš jau tokia esu, kad jei yra tęsinys, mirk gyvenk turiu jį sužinoti. Tad netrukus susiradau visas Lemony Snicket'o knygas ir kibau į skaitymus. Iš viso knygų yra 13, o filme sutalpintos pirmos trys. 

Knygos pristatomos kaip skirtos vaikams, tačiau manyje kyla abejonė šimtaprocentiniu šio teiginio tikslumu. Na, čia panašiai kaip ir su Hariu Poteriu - žinoma, kad gali skaityti jo istoriją būdamas vaikas, tačiau ir suaugus Hario knygos nepraras nei dalelės žavesio, gal netgi įgis jo daugiau, be to, skaitydamas suaugęs atrasi visai kitus dalykus. Taip ir su Lemony Snicket'o knygomis - nesigailėjau jas skaitydama jau suaugusi, įdomu buvo vis vien be proto. 

Knygoje pasakojama apie tris Baudelaire'ų vaikus: Violetą (14), Klausą (12) ir Sunny (tikslaus amžiaus nenurodoma, tačiau arti vienerių metų). Pirmojoje knygoje vaikai išgirsta, kad jų tėvai žuvo siaubingame gaisre, kuris taip pat sunaikino jų namus. Likę naišlaičiais, vaikai turi keliauti pas savo naująjį globėją, grafą Olafą. Na, čia šiek tiek tenka paspoilinti, nes kitaip negalėsiu tęsti toliau (kita vertus, Olafo tikslai beskaitant paaiškėja visai netrukus) - grafas gviešiasi neįsivaizduojamo dydžio našlaičių turto, kurį jiems paliko tėvai, tačiau Baudelaire'ų vaikai negali turtu naudotis, kol Violetai nesukaks 18. Grafas Olafas sukuria planą, kaip pasigviešti turtą anksčiau laiko. Laimei, jam neišdega ir pirmos knygos pabaigoje vaikai nuo jo išsivaduoja, o antrojoje knygoje jau keliauja pas naująjį globėją... O bet tačiau, Olafas jų nepalieka, jis grįžta persirengęs ir su naujais planais, mulkina suaugusius ir t. t. Pirmose keliose knygose našlaičiai keliauja nuo globėjo prie globėjo, nerasdami ramybės nuo piktojo grafo. Tačiau juk ir Hario Poterio pirmos dvi knygos atrodo gana paprastos ir neypatingos - tik vėliau imta lįsti į kur kas tamsesnius vandenis su sunkiai išgliaudomomis paslaptimis, sudėtingais nevienpusiškais veikėjais ir tragiškais įvykiais. Taip ir Baudelaire'ų istorija maždaug nuo penktos-šeštos knygos (beje, jos ganėtinai trumpos) ima gerokai niauktis. Į paviršių išplaukia slapta organizacija, Baudelaire'ų tėvų paslaptys, ir apskritai sudėtinga paslapčių raizgalynė. Istorija ir vaikai bręsta - blogiečiai nebeatrodo vienareikšmiškai blogi, patys vaikai susiduria su įvairiomis moralinėmis dilemomis, viskas tampa itin painu...

Rašymo stilius esti labai unikalus - net nežinau, nuo kurio galo jį pradėti apžvelgti. Labiausiai į akis krenta, turbūt, žodžių paaiškinimai, kadangi knyga tikrai pilna sudėtingų žodžių (skaičiau anglų kalba, lietuvių vertimo nėra). Galbūt native speaker'į tai ir nervintų, tačiau aš tikrai džiaugiausi. Sakiau sau, kad reikės kada nors neskubant perskaityti antrą kartą (nes visgi šįkart dėl įdomumo tiesiog surijau knygas nestabtelėdama) ir išsirašyti visus įdomius, mažiau vartojamus žodžius. Prieš anglų VBE šios knygos būtų buvusios išvis lobynas. Tačiau žodžių paaiškinimai nėra pateikiami kaip nors nuobodžiai išnašose ar pan. Ne, jie tiesiog aiškinami teksto eigoje, trumpai stabtelint istorijoje ir kontekstualiai žodį apibūdinant. Taip pat knygos gausios pačių įvairiausių epitetų, paralelių, idiomų ir t. t. Neretai konkrečioje dalyje yra pasigaunama viena idioma ar ekspresija, ir jos reikšme žongliruojama visoje knygoje. Lemony Snicket'as taip pat nėra tiesiog rašytojas (tai tik slapyvardis) - jis dalyvauja istorijoje, pasakodamas apie Baudelaire'ų vaikus pats neretai nuklysta į savo gyvenimo peripetijas, kurios glaudžiai susijusios su Baudelaire'ais. Dalelė po dalelės, galima suprasti, kaip Snicket'as susijęs visa istorija. Negana to, kiekvieną savo knygą jis dedikuoja paslaptingąjai Beatričei, kuri, kaip iškart galima suprasti, jau yra mirusi. Ir tik paskutiniame 13-tos knygos puslapyje atskleidžiama, kas ta Beatričė buvo (o ji irgi susijusi su istorija). Tačiau jau kai atskleidžiama, tai man tuomet net kvapą užgniaužė. Taip pat išsiaiškinau, kad yra keletas sub-knygų, susijusių su A Series of Unfortunate Events (panašiai kaip yra kelios HP sub-knygos) - laiškai Beatričei ir Lemony Snicket'o biografija. Pasižadu sau jas greitu metu irgi perskaityti.

Gal tik pabaiga mane ne visai patenkino. Tikrai ne visos paslaptys buvo išaiškintos. Neprarandu vilties, kad galima kažką apie jas sužinoti sub-knygose, tačiau, kad ir kaip bebūtų, smalsumo palikta kaip reikiant. Taip pat tikėjausi kažkokio tolesnio Baudelaire'ų gyvenimo epilogo, kas buvo po kelerių metų ar pan., o jų ateitis buvo palikta ant klaustuko. Galbūt ne gigantiško, bet visgi klaustuko. Tačiau yra kaip yra.

O šiaip knygos tikrai makabriškos. Lyg ir norėtųsi sakyti, kad fantastinės, bet visgi ne - nieko ten tikrai fantastinio nėra. Tačiau kita vertus, kai kurie nutikimai, posūkiai, poelgiai ir šiaip dalykai yra tokie neįtikėtini ir normalioje tikrovėje negalimi, kad išeina kažkoks kafkiškas absurdas. Be to, knygose nemažai juodojo humoro ir aliuzijų į Antikos kontekstą, kas mane maloniai nustebino. Taigi, visus šiuos ir kitus dalykus sugebi įvertinti tik jau suaugęs, ir būtent tokiais aspektais vaikai šių knygų tikrai nesuprastų - jiems tai tebūtų graži pasaka.

Žodžiu, vienareikšmiškai rekomenduoju! Dar sužinojau, kad pagal šias knygas yra sukurtas naujas Netflix serialas - kaip tik esu įpusėjusi pirmą sezoną.


S. Parulskis. "Nutylėtų lelijų miestas"
4/5

Keista, kad kaip pirmasis S. Parulskio romanas man į rankas pakliuvo tas, kuris apibūdinamas kaip neparulsiškas. O juk parulsiškumo aš būtent labai troškau ir ieškojau. Bet vis tiek nenusivyliau - romane radau tą patį S. Parulskį, tik šiek tiek kitaip. Jis ir vėl vertė jaustis nepatogiai, privertė paliūdėti ir pažvengti iki ašarų, galiausiai suvokus, kad nifiga čia nejuokinga. Siužetas neapibūdinamas, nes nors jį vienija pagrindinis veikėjas, bet visur - pilna atsišakojimų ir skirtingų vingių (gal aš klystu, bet iki šiol man S. Parulskis rodėsi vienos nuoseklios linijos kūrėjas). Autorius nagrinėja vėlgi savivokos, pasimetimo, tėvo-sūnaus santykių problemas, įpaišo komišką meilės trikampį ir apskritai šioje knygoje esti visko labai daug, tačiau galiausiai iš dalies neblogai surišama pabaigoje. Sakau iš dalies, nes normalios pabaigos, kuri sudėtų viską į stalčiukus, kaip ir nėra - gal autoriui pritrūko laiko, norint išleisti knygą iki Knygų mugės. Kiek teko skaityti šio rašytojo esė, komentarų, bent jau man taip sugulė, kad viskas turėdavo mintį, moralą, prasmę. Nesu įsitikinusi, kad tvarka - esminis S. Parulskio bruožas, dar per mažai perskaičiau jo kūrybos, todėl šioje vietoje tik sakau, kad asmeniškai jos pasigedau. Vietomis atrodė, kad S. Parulskis tiesiog apsivėmė, bet jį skaitant šitas jausmas mane apima nuolat ir visada - tarsi jis būtų rašto pavidalu išvėmęs visą liūdesį dėl gyvenimo, visą susikaupusią ironiją, kažkokią komišką pagiežą ir niūrų linksmumą dėl mažų dalykų. Tai nėra blogai, tai tiesiog yra esminis elementas, už kurį Sigitą Parulskį taip mėgstu. Keistas gal tik pasirodė dviejų istorijų sumanymas. Knygoje skaitai iškart dvi istorijas - kiekvienas puslapis yra literaliai perskirtas per pusę, viršuje viena istorija, apačioje - kita. Suprantu sumanymą ir man jis patiko, bet paprasčiausiai fiziškai buvo nepatogu skaityti. Manau, kad buvo galima išspręsti tai ir kitaip, tarkime, kaitant tarpusavyje istorijų skyrius. Bent aš turiu tokią nuojautą, kad emocine-prasmine prasme nebūčiau daug nukentėjusi. Šiaip ar taip, esu paskatinta toliau skaityti rašytojo darbus.


B. Tiškevič. "Vyvenimas"
1/5


Pirmiausiai, norisi pasakyti, kad kai pirmą kartą sužinojau apie Beatą, nebuvau niekaip prieš ją nusiteikusi. Tąkart ji kalbėjo Užkalnio laidoje Žinių Radijuje - man pasirodė visai žavi jos minčių raiška tuo nemutavusiu trimetės balsu, kuris ją irgi daro unikalia. Negana to, man Beata iki šiol atrodo gražiausia, kiek egzotiškų bruožų moteris Lietuvoje - mielai apsikeisčiau su ja išvaizda. Dar ir dabar nuo kai kurių jos nuotraukų negaliu atitraukti akių. Taigi, po Užkalnio laidos pradėjau sekti ir Beatos tekstus soc. medijose. Man patiko jos idėja kalbėti jautriomis temomis, nes mažai kas tai daro. Nežinau, pasikeitė Beata ar aš, bet ilgainiui tie tekstai pradėjo kliūti. Galbūt aš išaugau (apie tai - žr. toliau), bet jie ėmėsi rodytis ir iki dabar rodosi esantys pseudointelektualūs. Taigi, šią knygą skaičiau eksperimento vardan - kai ją tiek liaupsino visi, kas netingėjo, aš persiutau, nes žinojau, kad tai yra šūdas, net ir neskaičiusi. Todėl teko perskaityti knygą (na, šioje vietoje dar būtų galima apsibrėžti sąvoką "knyga", bet ką jau, neišsiplėskime), kad savo nuomonei turėčiau pagrindą.

Ko jau ko, pseudointelektualų aš rimtai nemėgstu. Jie nuodija intelektualo vardą. Esu nieko prieš prieš paprastus žmones, nevaidinančius to, kuo nėra. Net Jagelavičiūtę tam tikra prasme gerbiu ir neretai mėgaujuosi jos nesąmonėmis, nes ji niekada neapsimetinėjo - su visais keiksmais, mužikiškais pasisakymais, stiliumi ir paprastumu. Visuomenės intelektualinį elitą gerbiu net labai - turbūt nereikia aiškinti, kokią naudą jie neša savo tekstais, pasisakymais, įžvalgomis. Jei norite suprasti, kuo skiriasi intelektualas nuo pseudointelektualo, atsiverskite Naująjį Židinį-Aidus ar bernardinai.lt, kur neretai talpinami geri komentarai, pasekite šiuolaikinius filosofus ar kultūros apžvalgininkus. Kalbant apie filosofus, būtent Nida Vasiliauskaitė dar 2006 suformulavo turbūt geriausią pseudointelektualo apibrėžimą - visi jo tekstai ir žodžiai yra forma be turinio. Ir pati turėjau panašų supratimą nuo tada, kai mokykloje tikrindama mano rašinį mokytoja sustojo ir paklausė trumpam sutrikusi - čia gili mintis ar tik gražus sakinys? Pati netrukus supratau, kad tai tik gražus sakinys be turinio ir nuo to laiko stengiuosi tokių neberašyti. Tai toks tad yra ir "Vyvenimas" - daug formos ir beveik 0 turinio.

Visoje knygoje labai nervino Beatos bestuburiškumas, prieštaravimai pačiai sau, nelogiškumai ir nesueinantys galai. Tarkime, iš pradžių aiškiai pareiškusi, kad visada žinojo, jog yra "kitokia nei visi", netrukus ėmė aiškinti, kad nepakelsi savo savivertės iškeldamas save virš kitų. Aršiai spjaudėsi ant patarimus mėgstančių dalyti žmonių, tačiau antra knygos pusė buvo vienas didelis patarinėjimas kitiems. Sakė, kad visada žinojo, ko norėjo, ir ko nenorėjo, tačiau be šio puikaus sakinio visa knyga buvo blaškymasis, lankymasis pas psichoterapeutę ir absoliutus nežinojimas, ko nori. Ir taip būtų galima tęsti. Vienas iš dviejų adekvačių "Vyvenimo" įvertinimų, kuriuos skaičiau, buvo Povilo Šklėriaus (jei žmogus girdėtas, tai primenu, kad jis irgi išleido 2 knygas). Jis parinko nemažai citatų, kurios apibūdina Beatos knygą, tad tikiuosi, kad nesupyks, jei nukopijuosiu, nes pati tiesiog nebūčiau turėjusi kantrybės tiek vargti:

„Man buvo nelengva.“
„Jaučiausi labai nesaugiai <…>“
„Verkėm kartu su mama.“
„Nebeturėjau jokių svajonių.“
„Buvau per jautri tai aplinkai.“
„Viskas mano viduje subyrėjo.“
„Jiems pabodo mane guosti <…>“
„Ėmiau verkti, visko gailėtis.“
„<…> ir mes abu apsiverkėm.“
„Pasikūkčiodami verkėm.“
„Aš visiškai suskydau <…>“
„Aš buvau visiškai vieniša.“
„Atsiguliau į lovą, pakišau galvą po antklode ir pradėjau balsu raudoti.“
„Atrodė, kad suplyšiu perpus <…>“
„Man labai skaudėjo širdį <…>“
„Visą kelią iki Maskvos praverkiau.“
„Maskvoje verkiau dar dvi paras.“
„Širdis pasruvo krauju <…>“
„Išskydau.“
„Kai išgirsdavau, kad skamba mano telefonas, puldavau į isteriją, pradėdavau verkti ir negalėdavau sustoti.“
„Su kiekviena diena vis labiau nykau.“
„Kaip šmėkla vaikščiojau Vilniaus gatvėmis ir visko bijojau.“
„O aš ir toliau gesau.“
„Jaučiausi niekur nereikalinga <…>“
„Nebejutau jokių jausmų ar emocijų, nebeturėjau jokių norų ar tikslų.“
„Galiausiai nusprendžiau numirti.“
„<…> pasikūkčiodama ėmiau verkti.“
„Jis verkdavo kartu.“

Tai kaip ir apibendrina "Vyvenimą". Ir man dėl to šiek tiek gaila, nes Beatos gyvenimas šiaip turėjo įdomių, jautrių aspektų - tėvų alkoholizmas, geriausios draugės savižudybė, santykiai su kitataučiu. Bet viskas pateikta taip lėkštai. Taip lėkštai, kad skaitai ir skauda smegenis nuo primityvaus stiliaus - nežinau, kaip žmonės sugebėjo tiek įsijausti, kad apsiverkė. Ir man buvo labai keista, kad pati Beata to nematė. Ne kartą paminėjo, kad yra skaičiusi Dostojevskį, Hessę. Tai kaip gali būti skaičiusi tokius kūrinius ir nematyti, kad pati rašai šūdą? Nebijosiu šio žodžio, nes tai ir buvo šūdas. Kaip pačiai nekyla joks savikritiškumo žvilgsnis, kad hm, čia kažkaip prastokai viskas skamba. Ir ką veikė kalbos redaktorė, kuri bent jau ant popieriaus buvo? Aišku, gal ne kaži ką ir galėjo padaryti, nes jei būtų pradėjusi normaliai taisyti, būtų belikę tiesiog išbraukti visą knygą. Aš net nekalbu apie kažkokį gramatikos redaktorių - korektūros, gramatinių klaidų buvo tiek daug, kad man galiausiai pabodo skaičiuoti. Tad dar kartą norisi pasikartoti - tarsi yra emocionali forma, yra daug skambių žodžių, gražių frazių, bet turinio neradau. O galimybė išlaužti kažką įdomaus buvo, nes visgi Beatos gyvenimas nėra iš nykiausių.

Dar tikėjausi, kad knygą ištemps feminizmas. Buvau girdėjusi kelis pasakymus, kad kai kam to feminizmo pasirodė net per daug. Bet realiai feminizmas ten užėmė kokius 5 puslapius, ne daugiau. Iš tikro tai net nebuvo kalba apie feminizmą, daugiau bendro pobūdžio paplepėjimas apie moterų teises ir tiek, galimas duoti nebent visiškai apie tai neturintiems supratimo žmonėms. Ir jei pirma knygos dalis buvo daugmaž apie Beatos gyvenimą, tai nuo to intarpo prasidėjo kur kas baisesnė koučingo, savipagalbos ir motyvacijos gaida, besitęsusi iki pat pabaigos, kurios aš jau rimtai neapkenčiu. Taigi, matau tik dvi žmonių grupes, kurioms gali būti nuoširdžiai įdomus "Vyvenimas": a) paaugliams iki 14 metų (imtinai); b) žmonėms, neskaitantiems gerų knygų. Ankstyvoje paauglystėje "Vyvenimas" gal ir neblogas skaitinys, ypatingai, jei savivertė žemoka - gali paskatinti atsispirti ir nenukabinti nosies, liaudiškai tariant. Tačiau kai žmogus tampa sąmoningesnis ir ima į rankas normalesnius skaitinius, neįsivaizduoju, ką jis "Vyvenime" gali rasti. Aišku, visada yra prielaida, kad gerų knygų jis neskaito, tuomet ir neturėtų stebinti, kad 20+ merginos žliumbia pasikūkčiodamos. 

Iš esmės "Vyvenimo" buvimas man netrukdo. Tarkime, kad už puikų dizainą (dizainas - man vienintelis rimtai patikęs aspektas, taip pat ir viršelio medžiaga), pirmąją motyvacinę pagalbą keturiolikmečiams ir, tikiuosi, kam nors postūmį rimčiau pasidomėti feminizmu, ši knyga nusipelnė tos vienos žvaigždutės, nes jei Goodreads leistų duodi 0, rimtai pagalvočiau. Tačiau liaupsinti "Vyvenimą" kaip pakeitusią gyvenimą, geriausią knygą mane verčia šiek tiek nusivemti. Apsiverkiau viduje, kai pamačiau, kad Knygų Mugėje pas S. Parulskį susirinko turbūt 6, jei ne daugiau, kartų mažiau žmonių nei pas Tiškevič. Aišku, pseudointelektualais sekti yra lengviausia, nes daugumai žmonių visada rūpi tik forma, o ne turinys. Gi Hitleris irgi ten gražiai kalbėjo, visa ką, minios žavėjosi, tik po to kai visi atsibudo suvokę turinį, buvo vėloka. Taip, nelabai sąžininga lyginti Beatą su Hitleriu, bet gal tiesiog noriu pasakyti, kad toks pseudointelektualizmas niekada neveda į gerą, nes pradėję nuo lengvų Beatos sapalionių, žmonės vėliau nebesupranta turinio, kai reikalas esti išties rimtas. Smegenys atbunka. 

Kad ir kaip bebūtų, Beatos vietoje būčiau pasidėjusi šį 7-tos klasės rašinėlį į stalčių ir dar palaukusi. Tikiuosi, kad vieną dieną mūsų visuomenėje atsiras žmogus, kuris gebės kalbėti jautriomis temomis ne Janutienės, ir ne Beatos stiliumi.

A. Aciman. "Call Me by Your Name"
5/5

Knyga man pasirodė labai geras "Lolitos" ir "The Virgin Suicides" mišinys. "Call Me by Your Name" pasakojama apie septyniolikmetį vaikiną Elio, kuris įsimyli pas tėvus atvažiavusį paviešėti amerikietį Oliverį. Taip vienu sakiniu apibūdinčiau siužetą, nors pati nežinojau nei tiek, tik turėjau kelis trupinius iš anksčiau akimis permesto ir pernai plačiai nuskambėjusio filmo trailerio. Tiesiog ėmiau ir surizikavau. Nepasigailėjau.

Retai tenka sutikti knygų, kurios tiek daug sveria. Kiekvieną žodį norėjosi tarsi sugerti, sėdėti ir sąmonintis po kelias valandas, kad pasiliktų amžinai. Atrodė, kad skaitau valandų valandas, kai iš tiesų būdavau pasistūmėjusi 10 puslapių. Tai lėta knyga. Kad ir kokia ji būtų įdomi, kad ir kokie greiti skaitovai bebūtumėte (pati tokia esu), tačiau "Call Me by Your Name" skaityti greitai nei išeis, nei, iš tikro, nemanau, kad bus poreikis.

Didesnė knygos dalis yra iš Elio perspektyvos atsiskleidžianti įvykių refleksija - pats veiksmas nėra intensyvus. Tačiau Elio sąmonės srautas ir yra pagrindinė priežastis, kodėl knyga tokia žavi. Jis paprasčiausiai užklumpa visu svoriu, jis prasmingas ir turi tiek daug intensyvumo, kad normalaus veiksmo net nepasigendi.

Būtent rašymo stiliumi man knyga priminė "Lolitą" bei "The Virgin Suicides" - viskas lėta, plaukia (o kur dar prie to derantis Italijos klimatas ir gyvenimo būdas), neskubru, daug analizės. Bet kažkokiu būdu su tuo lėtumu tonusas vis tiek palaikomas - įdomu, kas bus toliau kitame puslapyje. Ir viską gerai užaštrino netikėtai išlendantys beveik vulgarūs, bet kažkuo jaudinantys seksualiniai momentai (tik, priešingai nei "Lolitoje", čia jų nepasirodė per daug).

Paprastai tariant, tai knyga apie tikrą meilę (apie kurią mes ir skaitome knygose). Kažkur mačiau pasvarstymų, kad gal čia ne meilė buvo, tik aistra, bet nesutikčiau su tuo. Tiesa, aistra atliko svarbų vaidmenį, tačiau visada reikia žvelgti ir toliau. Dar tai knyga apie savęs ieškojimą, apie akimirkos laikinumą, apie neteisybę ir apie viską gniuždantį, liūdną praradimo jausmą. 

Tas liūdesys lydėjo mane visą knygą ir nepaleido jai pasibaigus. Tikrai būčiau norėjusi gerai išsižliumbti, bet nieko neišėjo. O juk tuštuma visada esti dar baisesnė už liūdesį... Tik viską man šiek tiek suteršė pabaiga. Viskas gerai su tuo, kad ji nelaiminga - taip ir turėjo būti, pabaigą galima atspėti vien iš mano pradžioje parašytos eilutės apie siužetą. Tačiau ji atrodė kažkokia ištęsta, nes knyga nesibaigia ties Elio ir Oliverio išsiskyrimu - ji tęsiasi dar 20 metų po to, nors tie 20 metų ir telpa į 15-ką puslapių. Bet aš taip ir nesupratau, ką norėjo autorius pasakyti, kokia buvo prasmė viską tęsti, nes papildomi 20 metų siužetui nieko nedavė, pabaiga nuo to nepasidarė (ne)laimingesnė, labiau išbaigta ar dar kažkokia. Lyg ir norėta palikti interpretaciją skaitytojui, bet taip iki galo ir nepalikta. Žodžiu, pabaiga mane šiek tiek sutrikdė. Dabar svarstau, gal autorius tiesiog norėjo parodyti, kad gyvenimas nesustoja? Nelaimingos pabaigos dažnai turi tą absoliučios pabaigos natą, kad tai jau viskas, toliau - tik tamsa. Bet gyvenime, jei tik nekalbame apie mirtį, viskas kažkaip tęsiasi. Šiuo atveju tęsiasi skaudžiai ir dar labiau slegia - suprantu, kad pasirinkti veikėjo mirtį būtų buvęs lengvas kelias. Skaityti apie tuos 20 metų buvo sunkiau, nei jei autorius būtų nukirtęs viską stebuklingą vasaros pabaigoje.

Ir visgi, paprastai tariant, tai - gera knyga. Dabar net negaliu pasakyti, kas geriau - filmas ar knyga. Abu lygiavertiškai nuostabūs ir abu rekomenduoju. Visa šita istorija yra tiesiog magiška.


Pernelyg šioje kategorijoje neišsiplėsiu ir atskirai apie knygas nepasakosiu, bet paminėti, ką skaičiau, visgi norisi. Taigi, perskaičiau Homero "Iliadą", Aischilo trilogiją "Orestėja" bei Sofoklio "Antigonę", "Karalių Oidipą" ir "Elektrą".

Nesakysiu, kad knygas rekomenduoju, nes nėra ką čia rekomenduoti - jos tiesiog privalomos. Ir taip pat nesakysiu, kad jos įdomios, nes ne, jos nėra įdomios. Bent jau ne ta prasme, kuria knygos galima nepaleisti nuo 8 ryto iki 1 nakties ir taip perskaityti per parą. Trumpai tariant, Antikinė literatūra tiesiog turtina patį žmogų, jo intelektą ir pasaulėžiūrą - visa mūsų kultūra pastatyta ant Antikos palikimo. Tai išties yra šedevrai, kurių meistriškam stiliui, išmonei, vaizdiniams ir t. t., ir t. t. iki šiol bent šiek tiek bando prilygti sekančių amžių autoriai. Ką ir bekalbėti apie tai, kad, tarkime be Homero epų negalėtų egzistuoti nei vienas kino filmas nuo kino pradžios.

Aišku, man šiek tiek daro įtaką tai, kad esu lengvai pamišusi dėl Antikos laikų, bet, kita vertus, net ir man pačiai nebūtų nei perpus tiek įdomu, jei nesikapstyčiau giliau. Taigi, taip, širdžiai minėtieji kūriniai nebuvo ypatingai įdomūs, tačiau kai pradėjau skaityti analizes ir mokslinius straipsnius, kai palankiau paskaitas, kuriose buvo aptarinėjami šie kūriniai, tai atsivėrė absoliučiai užburtas ir įvairiausių paslapčių perpintas senovės Graikijos pasaulis.

Netgi buvau užsikepusi universitete padaryti pranešimą ir parašyti rašto darbą iš "Orestėjos" paskutinės dalies - "Eumenidžių". Iš pradžių viskas atrodė gana aišku - peripetijos, analogijos, metaforos ir kt. Bet tuomet pradėjau kapstytis ir trumpam 10 tūkst. ženklų rašto darbui perskaičiau turbūt 20 šaltinių - ir tai nesu tikra, kad iki galo išsiaiškinau. Žodžiu, savaime tokia sena literatūra nėra įdomi, bet visomis kitomis prasmėmis ji šviesmečiais lenkia bet kokį šiuolaikinį bestselerį.

Šiame skyrelyje dar noriu paminėti kitas knygas, kurių vėlgi neaprašinėsiu, nes nemanau, kad kam nors įdomu, o jei įdomios smulkmenos, tai galite paklausti komentaruose. Taigi, perskaičiau Platono dialogus "Puota", "Kritonas", "Sokrato apologija" ir "Charmidas". Kažkada žiemą jaukiai dar kartelį perskaičiau J. Austen "Puikybę ir prietarus", o neseniai perverčiau "Džeinę Eir". Galiausiai, prieš dovanodama seseriai perskaičiau vaikams skirtą filosofinę knygelę "Dieviškojo Sokrato mirtis" - rekomenduoju ir mažiems, ir dideliems! 

_______________________________


Na, viskas! Kilometrinio ilgio įrašas baigtas. O dabar lauksiu komentarų - ką skaitėte, kiek skaitėte, kokie tikslai, klausimai, atsiliepimai. :)

9 komentarai

  1. Geras įrašas :)
    Aš renkuosi knygas visiškai kaip tu paauglystėje. Neturiu jokio norų sąrašo ,

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Įsivaizduoju, kad tau vien kilometrinis ilgis patiko. :)
      Šiaip galvoju, gal vėliau ir pas mane tokio sąrašo nebeliks - visgi tavo skaitymo patirtis 15 metų didesnė, tai kur jau man lygintis:)

      Panaikinti
    2. Oi, žiūriu anam komentare palikau kablelį vietoje šypsenėlės gale :). Ai, nežinau, kad aš visada buvau tokia skaitytoja, kuri skaityme ieško malonumo, ne kiek kažkokio lavinimosi. Todėl aš nepaisant to, kad bloginu, ką perskaičiau, kitur nelabai ir mėgstu kalbėti apie knygas, nes kiti jas sudievina, o patį skaitymą aukština, kai man tiesiog patinka įdomios istorijos. Tiesa, kadangi visada sakaičiau daug, tai vienaip ar kitaip į rankas patenka tikrai įvairi literatūra, pvz, didžiąją dalį iš tavo šiame įraše minėtos grožinės skilties esu skaičiusi.

      Panaikinti
  2. Labas. Nenoriu pasirodyti bambekle, bet http://www.vlkk.lt/konsultacijos/2400-prieiti-prie-isvados

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Oho, geras! Tenka atsiprašyti - neatnaujinau žinių. :D Prisimenu, prieš tris metus dar gerokai esu gavusi per nagus už šią konstrukciją... Kita vertus, dabar ir žodį "įtakoti" VLKK kur kas laisviau traktuoja, o būdavo irgi didžioji kalbos klaida. Žodžiu, ačiū. :)

      Panaikinti
    2. O taip, prisimenu "įtakoti". Mums sakydavo, kad įtakoti tai kaip įkakoti ir kad šio žodžio vartoti negalima :D
      O šiaip įdomi apžvalga, ačiū. Kelias knygas pasižymėjau nesibaigiančiame ir niekad nemažėjančiame "kada nors perskaityti" sąraše... :)
      Tiesa, kai skaičiau "Sapiens" (jau senokai) man atrodė, kad autorius nelabai mėgsta žmones. Kiek pamenu, galima buvo pajausti kažkokį negatyvą. "Vėjo nublokšti" manęs laukia jau gal 17 metų, jeigu ne daugiau :D

      Panaikinti
    3. Tai va va, man tas pats būdavo ir su "įtakoti", ir su išvadų priėjimu apskritai, o ne vien netinkamo linksnio vartojimu šioje konstrukcijoje...
      Dėl sąrašo tai same here:)) O Vėjo nublokštiems jau gana laukti!

      Panaikinti
  3. Per pastaruosius metus, skaitydama Tavo tinklaraštį, supratau vieną ir labai svarbų dalyką - kartais filosofijos studijos žmogui duoda nepamatuojamos arogancijos ir nieko daugiau. Gaila.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Būtų labai įdomu padiskutuoti, kodėl taip nusprendėte. Kaži, ar verta įtikinėti ir aiškinti, kodėl taip nėra, bet visgi įdomu, kokias išvadas žmonėms leidžia padaryti mano rodomas išorinis kiautas.

      Panaikinti

© vinilina. Design by FCD.