Gyvenimas Pastaruoju Metu: Ramybė

2018 m. birželio 20 d., trečiadienis


Kiek nepunktualiai rašau šį įrašą ne mėnesio pabaigoje ar naujo pradžioje, tačiau turint omenyje, kad egoistiškai neplepėjau apie savo gyvenimą jau du su puse mėnesio (kiekvienam juk maloniausia tema yra jis pats), pagalvojau, kad kodėl gi nepadarius to tuomet, kai užeis ūpas.

Pastaruoju metu šiek tiek esu dingusi iš tinklaraščio dėl labai banalių ir gyvenimiškų priežasčių. Viktorija manęs klausė, ar kartais neužeina rašymo krizė, ar kartais nepavargstu. Atsakiau, kad nepavargstu ir pati pertraukų nedarau, nes pertraukas už mane padaro gyvenimas. Taip ir šįkart gegužę ir birželio pradžioje užpuolus įvairiems universiteto reikalams, natūraliai negalėjau skirti tinklaraščiui tiek daug dėmesio, kiek norėjau. Tikiuosi, kad nuo dabar viskas grįš į savas vėžes, nes idėjų ir parako prikaupiau kaip reikiant. Tačiau prieš neriant į kosmetikos ir kitus dalykus - gyvenimo update, kurį rašau visų pirma dėl savęs, kad galėčiau apžvelgti savo, kaip kad neseniai teko ištarti, nuobodų gyvenimą, metų pabaigoje. Kita vertus, šio pobūdžio įrašai susilaukia keistai daug dėmesio, tad darau prielaidą, kad žmonėms patinka kišti nosį į kitų gyvenimus - dar viena priežastis rašyti apie save. Nesijauskite kalti - kišti nosį ne į savo gyvenimą yra mano apskritai mėgstamiausias užsiėmimas. 

Ką veikiau balandį, jau net nebeprisimenu. Peržiūrėjus nuotraukas telefone, atrodo, belieka išskirti du aspektus: Bulkinę ir Gossip Girl. Prisimenu, kai dar mokiausi mokykloje, bene dešimtoje klasėje, žiūrėjau filmą Šokoladas. Visiškai nieko iš jo neprisimenu, išskyrus tai, kad filmo herojė turėjo kavinę. Kaip dabar matau prieš save tos kavinės vaizdą - be proto jauku, miela, šilta, magiška. Ir žinote, kaip būna - visada norisi atsidurti tokiose filmo vietose. O tuomet netrukus facebook atsitiktinai užėjau Bulkinę. Jos interjeras man atrodė kaip atkartotas tiesiai iš Šokolado. Tuomet Bulkinė dar nevykdė itin aktyvios komunikacijos, tačiau man užteko ir tų dviejų nuotraukų, kad tarčiau sau, jog kai tik atsikraustysiu į Vilnių, būtinai ten apsilankysiu. Na, praėjo tik trys metai nuo studijų pradžios ir kokie penkeri nuo pažado sau, ir štai aš apsilankiau. Ir išties Bulkinė yra kažkas stebuklingo, kaip paryžietiška oazė vidury raudonais byrančiais troleibusais alsuojančio Vilniaus: aukštos lubos, tragiškai nepatogios kėdės, ant kurių niekaip nepa'freelance'insi, nes po pusvalandžio paplepėjimo su drauge jau, rodosi, įsivairei radikulitą, spalvotos plytelės, šviežios bandelės, žmoniškų kainų kava, dvivėrės durys, vaizdas į zujančias mašinas ir senyvos poros pasimatyme, sėdinčios prie gretimo stalo. Viskas yra nuostabu ir rekomenduoju apsilankyti.



Balandžio pabaigoje taip pat įnikau žiūrėti Liežuvautoją. Ačiū savo racionaliajai sėdimąją spardančiai daliai, kad po dviejų sezonų (pripažinkime, kad kai Chuck'as pagaliau pasako Blair tuos tris žodžius, tai kažkas tokio) suėmiau save į nagą ir nuėjau mokytis. Tačiau žadu pratęsti šį nuodėmingą malonumą artimiausiu vasaros metu. Aišku, kai pagalvoji, Gossip Girl tėra amerikietiška Santa Barbaros versija, tačiau ko vertas vien padūsauti verčiantis Blair stilius! Atsiliepkite, jei ir jūs prieš naktį kažkada meldėtės Queen B.

Gegužės pradžioje su drauge netikėtai išvažiavome į Palangą. Visa kelionė buvo tokia absoliučiai nuostabiai absurdiškai komiška, kad iki šiol kikenu į saują. Visų pirma, gyvenome kažkokioje skylėje, nors ta skylė turėjo tris žvaigždutes. Patirtis buvo kaip tiesiai iš tvinpykso. Pritemęs kambarys, pietų metu - maisto parodija, kur lyg ir valgai burokėlius, bet lyg ir kažką, apibertą citrinos rūgštimi, visur žali kilimai ir teniso kortai. Be to, pažiūrėjusi orų prognozę Vilniuje (+26), tik atvažiavusi susivokiau, kad Palanga - tai ne Vilnius. Tenkinomės +17, lietumi, vėju, šalčiu ir visais sluoksniais, kuriuos tik sugebėjome apsirengti, nes turėjau pasiėmusi tris sukneles. Tiesa, kai keliavome į Klaipėdą, oras buvo visai gražus ir saulėtas - ačiū bent už tai. Visgi tąkart kelionės sėkmę lėmė ne lokacija ar oras, o kompanija. Keliaudamos su geriausia drauge mes į viską pažvelgėme tam tikro kafkiško absurdiškumo ir pramogų kampu, ir šitaip patirtis iš apgailėtinos virto į iki ašarų makabrišką. Prisijuokus iš savo nelaimių, kelionė atrodė ne nevykusi, o tik pagardinta gerais prieskoniais. O šiaip Palangoje buvau tikrai seniai, tad buvo malonu pasivaikščioti turistų dar nekankinamu miestu, nueiti prie jūros ir paklajoti Klaipėdoje - pajūrio sostinėje apskritai paskutinį kartą buvau turbūt prieš dešimt metų...


Jau seniai nebuvau regėjusi jūros. Paskutinį kartą buvau, berods, prieš du metus prie Egėjo jūros, tačiau Baltijos jūrą buvau mačiusi išvis nebeprisimenu kada. Ir tuomet pasidarė taip gera. Žinot - taip gera, kaip būna tik prie jūros, akimis gobšiai ryjant besiritančias bangas ad infinitum, kai viskas yra mėlyna, ir viskas yra permaininga, kai viskas primena pasaką, ir kai nebeprisimeni savęs paties. Iki tol rezgiau planus išvykti vasarai padirbėti į užsienį (nes vasarą dirbti būtinai planavau), tačiau besileisdama glamonėjant druskingo vėjo ir akinančios saulės, nuo kurios akinių taip ir iki dabar neprisiruošiau įsigyti, nusprendžiau pasilikti Lietuvoje ir padirbti prie jūros. Kaip tariau, taip ir padariau, susiradau darbo skelbimą, būdama Palangoje parašiau laišką, kitą dieną per skype pasikalbėjome ir ramia širdimi žinojau, kad visą vasarą leisiuosi košiama +19 Nidos vėjo. 

Likusi gegužė ir birželio pradžia slinko vienoda, rašto darbų ir atsiskaitymų vaga, ir štai nepastebėjau, kaip baigėsi vieneri mano naujų studijų metai. Šiek tiek keista, tačiau kartu net šiurpas nuėjo dabar berašant - kaip buvo gerai. Nors atrodė, kad viskas slenka kaip visada, visgi pasibaigus metams jaučiuosi paprasčiausiai protingesnė - to žurnalistikos fakultete nepajaučiau net praėjus dvejiems metams. Dar draugas neseniai tarė, kad "žinai, kai susitikome, aš iš tikrųjų žinojau gerokai daugiau. Bet dabar jau tu žinai daugiau už mane." Aišku, tos mano žinios vis vien yra lašas jūroje, tačiau asmeninėje sferoje jaučiuosi žengusi septinmylį žingsnį. Visame tame, ką išmokau ir ką dariau, radau prasmę, niekada nesijaučiau švaistanti laiką, didžiavausi savimi pagirta už gerą pristatymą ar už rašto darbo dešimtuką - įdėdama kiek galėdama daugiau savęs, jaučiau, kad visų pažymių ir visų gerų žodžių išties nusipelniau, kad man tai yra svarbu. Gal čia kiek nekukliai pasakoju apie savo šiokius tokius pasiekimus, tačiau tiesiog pati negaliu nesistebėti kontrastu, kurį piešia dvi visiškai skirtingos patirtys dviejose visiškai skirtingose studijose - kiek dabartinėse matau prasmės. Kasdien žingsniuodama į universitetą ir prieš įžengdama perskaitydama užrašą "Filosofijos fakultetas", nors ir esu linkusi į agnosticizmą, vis vien nejučiomis padėkodavau Apvaizdai, kad spirtelėjo man ir atsidūriau ten, kur turėjau būti nuo pat pradžių. Rašau tai norėdama sau priminti, kad gyvenimas išties gali pasisukti puikia linkme. Ir norėdama visam pasauliui pranešti, kad nesigailiu sprendimo mesti studijas. 


Na, o parašiusi paskutinį egzaminą, šokau į traukinį ir štai dabar aš Nidoje. Nieko ypatingo nedarau, tvarkau kambarius, tačiau į tai, ką darysiu, darbo ieškodama pernelyg nekreipiau dėmesio - svarbiausias kriterijus buvo jūra. Tačiau darbas visai nieko, nors atrodo, kas čia tėra pakloti lovas, bet kai pakloji kokį 50... žodžiu, iš to, kaip pastaruoju metu maudžia visus raumenis, jaučiu, kad vasaros gale būsiu gerokai sutvirtėjusi. Kolektyvas nuostabus ir labai protingas - net pati žioptelėjau, kai pasakiusi, kad studijuoju filosofiją, išgirdau komentarą "oho, turėtų būti sunku!". Buvau taip įpratusi prie "kokias ten balabaikes mokaisi", kad teigiamas studijų įvertinimas iš nepažįstamų žmonių mane tiesiog pribloškė. O ką bekalbėti, kai septintą ryto išeini išnešti šiukšlių ir per minutę atsiduri prie marių kranto - tyliai pastoviniuoji dar kelias, stebėdama, kaip kylanti saulė žeria auksą ant vandens ir viduje viskas nurimsta.

Aš norėčiau jums papasakoti apie tą ramybę, kurią atneša prieš akis tyvūliuojantis neaprėpiamas vandens plotas, bet jos neįmanoma nupasakoti neturint Kunčino iškalbos - kitaip viskas skambės pernelyg banaliai. Tikiu, kad daugelis esame patyrę tą ramybę, nes visgi juk nebe sovietmetis - veik kiekvienas esame buvę prie jūros. Bet viskas yra kitaip, kai apsistoji prie jos ilgesniam nei trijų dienų laikotarpiui. Nežinau kokiu būdu, tačiau pradeda atsirišti visi pančiai, visas nerimas, nepasitikėjimas savimi, rūpesčiai, stresas. Pradedi garsiau juoktis, mažiau kreipti dėmesio į išvaizdą, daugiau rašyti, skaityti ir svajoti, vėjas išpučia lauk visą dūšią ir lieka tik ramybė. Ta prasme net AŠ, turėkime omeny - AŠ, kuriai kosmetika tai yra alfa ir omega, kuri niekada netingi dažytis, kuri gali tris valandas internete ieškoti tobulos paletės (ir šitą procesą kartoti kelias dienas iš eilės), - net AŠ ėmiau kur kas mažiau dažytis arba visai nesidažyti. Įsitraukiau į kažkokį keistą ir iki šiol nepatirtą procesą - savęs pačios mylėjimą. Tokios, kokia esu. Bandau mokytis priimti, kad tai ta, kuri ryte tik atsikėlusi žvelgia į mane iš veidrodžio, ta ir esu išties aš - su visais spuogais ir be visų antakių, o ne ta, kuri jau su makiažu ir sutvarkytais plaukais ruošiasi dienai. Vis dar nesu įsitikinusi, kad ten tikrai aš, bet turiu dar daugiau nei du gražius mėnesius su savimi susidraugauti nedžiovinant, netiesinant plaukų ir paliekant ramybėje blakstienas. Ir kažkokiu keistu būdu Nida man padeda tai padaryti. Turbūt jau laikas - lygiai už mėnesio pasitiks tikroji trečia dešimtis.


Šiuo metu jaučiuosi gyvenanti svajingame amerikietiškame filme su ilgais vakarais, sutaršytais plaukais, daug juoko ir skanaus maisto, šiek tiek vyno ir šokių, nuostabiais žmonėmis aplinkui, neatrastais nuotykiais ir pilnuma ramybės. Niekada iki šiol nebuvau to patyrusi - nebent šiek tiek pradedu jausti filosofijos studijų atžvilgiu, - bet manau, kad ši vasara bus tas vienas ilgas momentas, ypatingas momentas, kuris galbūt daugiau nebepasikartos, bet kurį visą gyvenimą prisiminsiu su nostalgija dėl visų mažų į jį telpančių sproginėjančių stebuklų.

Rašyti komentarą

© vinilina. Design by FCD.