Veido Prausimo Α ir Ω

2018 m. gegužės 6 d., sekmadienis


Prisimenu, kad berods 19-to gimtadienio išvakarėse nusprendžiau išeiti pašokti. Kažkuriuo momentu užsinorėjau į tualetą, o tokiose vietose, turbūt įsivaizduojate, eilės yra neišvengiamos. Taigi, stoviniavau eilutėje ir negalėjau nenugirsti dviejų merginų (matyt, pagal erasmus programą atvykusių) pokalbio - abi kalbėjo angliškai. Viena buvo kiek tamsesnio gymio ir girdėjosi pietietiškas akcentas (ko gero, Ispanija, Portugalija arba Italija), o antrosios bruožai neleido suabejoti, kad yra iš Azijos. Iš šviesesnės odos ir didesnių akių drįsau spėti, kad japonė arba korėjietė. Pokalbis tarp jų buvo įdomus tuo, kad sukosi aplink kosmetiką - aišku, kad pastačiau ausis. Kažkuriuo momentu pietietė užsiminė, kad kartais, jei pernelyg apsvaigsta nuo alkoholio arba šiaip itin pavargsta, makiažo nenusivalo ir tiesiog griūna miegoti. Tuo tarpu azijietė atsiliepė, kad nesvarbu, kokioje būklėje bebūtų, tačiau visada randa jėgų nusiprausti makiažą ir šiaip atlikti visą veido priežiūros rutiną - net neįsivaizduoja, kaip galima kitaip. Šioje vietoje būtų įdomu padiskutuoti apie skirtingų tautų požiūrį į kosmetikos ritualus, bet visgi šįkart pasakoju istoriją ne dėl šios priežasties, o labiau dėl to, kad nepaisant tautybės, merginos atspindėjo du skirtingus požiūrius į veido prausimą. Ir tai tik parodo, kad šis reikalas yra apipintas daugybe įvairiausių nuomonių, daug gerų ir daug neteisingų. O juk atrodo, veido prausimas - reikalas kasdieninis ir elementarus. Tačiau ar atliekate jį teisingai? Nutariau šiek tiek (na, gerai, ganėtinai išsamiai) pasidomėti šia tema.


Atsakymas kaip ir savaime aiškus, tačiau vis vien atsiranda žmonių, kurie odą prausti patingi - matyt, nesuvokia, koks išties tai svarbus žingsnis. Todėl informaciją visada pravartu pasikartoti. Oda yra didžiausias mūsų organas ir viena iš jos funkcijų yra šalinimas – išskirdama riebalus ir prakaitą, oda iš organizmo šalina toksinus. Taip pat oda reguliuoja temperatūrą ir palaiko drėgmę. Be to, be šalinimo produktų, kurie ant odos bent kažkurį laiko tarpą vis vien pabūna, ją veikia ir atmosferos tarša, ant jos neretai tepame makiažo priemones – žodžiu, nešvarumų ant odos prisikaupia daug tiek per dieną, tiek per naktį. Todėl kyla natūralus poreikis visa tai nuo odos pašalinti ir palikti ją švarią. Jei to nepadaroma, nešvarumai ima kauptis, užkemšamos poros, atsiranda spuogelių ir pan. – odos būklė tik blogėja. 


Kaip turbūt atminties užkaboriuose jums yra užsilikę, oda turi kelis sluoksnius, tačiau kalbant apie prausimą svarbiausias yra pirmas / viršutinis odos sluoksnis epidermis. Epidermio paviršius yra sudarytas iš įvairaus tipo riebalų, tačiau tai nėra tie patys toksiški riebalai, kurie pasišalina iš organizmo. Galima juos pavadinti geraisiais riebalais, literatūroje geriau žinomais kaip lipidais. Lipidai sudaro paviršinę odos plėvelę, kuri yra būtina norint išlaikyti drėgmę, ir jeigu viskas su šia plėvele gerai, oda turėtų patekti į normalaus tipo kategoriją. Tačiau dažniausiai taip nėra – šiais laikais oda yra veikiama taršos, saulės, žvarbaus vėjo, šildymo sezono kaitų ir pan. Papildomai ją neigiamai gali veikti ir netinkama kosmetika. Visais šiais atvejais plėvelė yra ardoma. Tiesa, paprastai odos tipas yra įgimtas, todėl su sausa oda (paviršinei plėvelei trūkstant drėgmės) gali tekti kovoti visą gyvenimą. Taip pat gali būti, kad odos tipas bėgant laikui pasikeičia, tarkime, neretai paauglystėje buvusi riebi oda (riebalų pagamina per daug) subrendus normalizuojasi (čia slaptai viliuosi, kad ir man taip atsitiks). Tačiau nepaisant vidinių veiksnių, išoriniai faktoriai gali veikti stipriai, todėl nereikėtų numoti į juos ranka, o verčiau pasirūpinti, kad jie trikdytų plėvelės balansą kiek įmanoma mažiau arba išvis netrikdytų. 

Taigi, svarbiausia prausiklio paskirtis – nuplauti odos išskirtus nešvarumus, makiažą, mirusias ląsteles, tačiau nepažeisti apsauginės lipidinės plėvelės. Geras prausiklis turėtų būti pakankamai stiprus, kad sėkmingai pašalintų susikaupusį purvą, tačiau ne tiek stiprus, kad nuplautų ir lipidinę plėvelę. Deja, šio balanso nebuvimas ir yra didžioji daugumos šiuolaikinių prausiklių bėda. 


Kaip ir kiekvienos ląstelės, epidermio ląstelės taip pat atsinaujina - kas 3-4 savaites. Tačiau jei šis atsinaujinimo procesas sutrinka, oda gali pradėti šerpetoti arba atsirasti spuogelių. O netinkamas prausiklis šį balansą tikrai gali sutrikdyti. Kita vertus, gali ir atstatyti, štai kodėl taip svarbu išsirinkti tinkamą. 

Kaip minėjau, dauguma šiuolaikinių prausiklių plauna per stipriai, todėl nuplauna ir lipidinę plėvelę, o galiausiai ji ima nespėti tinkamai atsinaujinti ir sutrinka funkcijos. Tačiau kaip žinoti, kokie prausikliai gali šią plėvelę pažeisti, ir kokie ne? Na, tam būtų pravartu suprasti, dėl kokių dviejų tipų medžiagų, esančių prausikliuose, nešvarumai apskritai yra įveikiami ir pašalinami nuo odos. 


  1. Surfaktantai (surface acting agents). Lietuviškai būtų galima išversti kaip paviršinio aktyvumo medžiagos, tačiau kaip visada, pavadinimas esti griozdiškas – turbūt paprasčiau visgi sakyti surfaktantai. Jų esmė – surfaktantų molekulės turi gebėjimą prisijungti tiek vandens, tiek riebalų molekules. Tai svarbi savybė, kadangi žinome, jog aliejus su vandeniu nesimaišo ir riebalų keptuvės vien su vandeniu nuplauti neišeis. Taigi, surfaktantai prisijungia riebalus nuo odos ir tuomet vandens pagalba viską nuplauname. Kita vertus, kai kurie surfaktantai yra per stiprūs ir prisijungia ne tik nešvarumų molekules, tačiau ir lipidinės plėvelės riebalus – nuplauna ir juos. Populiariausias (ir tai darantis) surfaktantas šiuo metu yra SLS. Tiesa, yra ir švelnesnių surfaktantų, kuriuos galima naudoti nesibaiminant neigiamų efektų, pavyzdžiui, micelės. Tenoriu pasakyti, kad prausiklius su surfaktantais vertėtų rinktis atidžiau. 
  2. Tirpikliai (solvents). Šios medžiagos turi savybę nešvarumus bei makiažą tarsi ištirpdyti, išjudinti nuo odos (angl. dissolve, break down). Populiariausi tirpiklių atstovai, kuriais valome veidą, yra aliejai, valomieji balzamai ir pieneliai. Šios priemonės yra kur kas švelnesnės ir lipidinės plėvelės nenuplaus, tad jas galima naudoti dėl to nesibaiminant. Visgi tirpiklių problema yra kita, apie kurią pakalbėsiu netrukus. 

Aptarus medžiagas, neišvengiamai toliau reikėtų aptarti ir prausiklių tipus. 


Priešingai populiariam skirstymui pagal odos tipus, aš suskirsčiau dažniausiai naudojamus prausiklius pagal minėtąsias dvi veikliąsias medžiagas, ir taip pat išskyriau trečiąją fizinių prausiklių grupę. 


(1) Prausikliai surfaktantų pagrindu: prausiamosios putos, geliai, micelinis vanduo ir molis 

Šiuos prausiklius dažniau renkasi riebios odos savininkės, nes putos ir geliai išties efektyviai tiek pašalina makiažą, tiek riebalų perteklių. Tačiau šioje vietoje ypatingai svarbu žiūrėti, kad surfaktantai nebūtų per aršūs ir kartu nenuplautų ir lipidinės plėvelės. Pirmieji požymiai, kad ji pažeidžiama, yra po prausimo jaučiamas odos tempimas ir sausumas. Ilgainiui tai gali paskatinti netgi dar didesnį odos riebalavimąsi, nes nuplovus lipidus, odai siunčiamas signalas, kad juos reikia atstatyti. Bijodama, kad jų balansas vėl nebūtų pažeistas, oda pagamina dar daugiau riebalų nei būtina. Tuo tarpu švelnesnių surfaktantų prausikliai neleidžia odai išsibalansuoti, nors prausia taip pat efektyviai. Nei putos, nei gelis neturėtų po prausimo odos tempti. 

Micelinis vanduo taip pat yra pakankamai švelnus surfaktantas, tačiau norisi atsargiai patarti, kad galbūt nereikėtų jų naudoti vienų ir vėliau micelinio vandens likučius nuplauti jei ne prausikliu, tai bent vandeniu. Kol kas nėra tvirtų tyrimų, ar micelinio vandens nenuplovimas daro organizmui kokią nors įtaką (daugų daugiausiai galime stebėti savo veido odą), tačiau asmeniškai aš po micelinio vandens odą dar kartą nuprausiu vien dėl to, kad šių prausiamųjų priemonių sudėtis dažnai nėra ideali. Tarkime, į daugumą jų dedamas aršus konservantas phenoxyethanol – jo ir taip pakankamai gaunu kad ir su drėkinamaisiais kremais, tad kam dar didinti šio konservanto patekimą į organizmą? 

Molis kaip prausiamoji priemonė gal ir nėra labai populiari, daugiau jis naudojamas kaukėms arba vien kaip šveitiklis. Ir taip, makiažo jis neįveiks. Tačiau vien kaip prausimo priemonė – tai tikrai geras variantas, nes sėkmingai surenka nešvarumus ir padeda odai kontroliuoti riebalų išsiskyrimą. Be to, jo šveitimas gaunasi ganėtinai švelnus ir tinkamai kasdienai. 


(2) Prausikliai tirpiklių pagrindu: natūralus aliejai, cheminės sudėties valomieji aliejai ir balzamai bei pieneliai

Tai švelnios priemonės, mėgstamos normalios, sausos ir jautrios odos savininkių. Tačiau nematau priežasčių, kodėl jų turėtų vengti riebiaodės ar mišriaodės – asmeniškai aš pati pasiutusiai mėgstu veidą valyti aliejais, tiek natūraliais, tiek pagamintais chemijos pramonės. Na, tik pienelių nelabai, bet čia jau asmeninės preferencijos. Šio tipo prausikliai efektyviai šalina ir makiažą, ir įprastus odos nešvarumus, odos nesausina, nepažeidžia lipidinės plėvelės, o ir suteikia tikrai malonų švelnų pojūtį. 

Bėda tik viena – valant veidą su šiais prausikliais, reikia nuplauti ir pačius prausiklius. Jei esate naudoję bent vieną iš šių priemonių, turbūt pastebėjote, kad ant odos paliekama tikrai maloni plėvelė? Atrodo, veidas ne tik neišsausintas, bet dar ir sudrėkintas. Tačiau tai nėra gerai, bent jau tokį vaizdą susidariau skaitydama šaltinius. Ši plėvelė, kad ir kokia maloni bebūtų, neleidžia kaip reikiant veikti kitoms medžiagoms, kurias norime odai suteikti tepdami serumą, kremą ir pan. Juk turbūt žinote šią įprastą tvarką: iš pradžių serumas, o po to kremas. Tačiau kodėl būtent taip? Todėl, kad kosmetikos ingredientų molekulės yra nevienodo dydžio. Serumo molekulės yra aktyvesnės ir smulkesnės, todėl jas į odą “įleidžiame” pirmiausiai, o tik po to seka kremas, kurio molekulės yra didesnės. Jei darysime atvirkščiai, didesnės molekulės neleis į odą prasiskverbti mažesniosioms. Tas pats yra su tirpiklių pagrindo prausikliais – jų molekulės pakankamai didelės, ir todėl nors po jų liekanti plėvelė yra maloni, ji neleidžia efektyviai įsiskverbti po to naudojamoms priemonėms. Geriausiu atveju atsitinka taip, kad serumui ir kremui netekus prasmės, odą bent jau pamaitina natūralus aliejus, kuris turi gerų savybių, tačiau naudojant chemines priemones jos tiesiog užsilieka ant odos ir nieko naudingo nedaro. Nesupraskite klaidingai – nesiūlau atsisakyti aliejų. Tačiau prausiklis yra skirtas prausti, o jau kremas – drėkinti. Todėl jei norite drėgmės iš aliejaus, naudokite jį jau po prausiklio, po serumo ir / ar kremo (arba vietoj kremo ir serumo). Aliejinis prausiklis nėra priemonė 2in1 – geriau tegu ji atlieka vieną darbą.


(3) Fiziniai prausikliai: drėgnos servetėlės, sausos servetėlės-rankšluosčiai-kempinėlės (makeup eraser, konjac sponge) ir valomieji aparatai (clearasonic, foreo ir pan.)

Galite su manimi nesutikti, ir apskritai nuomonės yra skirtingos, tačiau manau, kad šio tipo prausikliai yra geri pagalbininkai, tačiau nepadaro darbo iki galo naudojami vieni.

Ypatingai abejoju (ir nelabai pati mėgstu) šlapių servetėlių. Kadangi jose yra daug vandens, tai reiškia, kad yra ir daugiau nei norėtųsi konservantų jam konservuoti. Be to, pačios servetėlės dažnai gaminamos iš sintetinių pluoštų. Galiausiai, su jomis problema yra kaip ir su micelėmis – ingredientai užsilieka ant odos. Nemažai žmonių sutaria, kad nuo servetėlių neretai kyla alerginės reakcijos (paprastai jose yra ganėtinai daug kvapiklių), nešvarumai nėra iki galo pašalinami. Galbūt, tarkime, nuvalyti pradiniam makiažo sluoksniui jos ir tinka, tačiau rekomenduotina naudoti ir prausiklį. O jei su servetėlėmis tenka verstis kelionėje, tuomet grįžus geriau užsidėti valomąją kaukę.

Panašiai, manau, yra ir su sausomis priemonėmis (nors jas reikia sušlapinti, tačiau jų pradinė būsena yra sausa). Vėlgi nieko tvirtai neteigiu, tačiau aš pati apsidrausdama jas naudoju kartu su prausikliais. Na, o dėl valomųjų aparatų, visiškai pritariu, kad jų valomoji ir masažinė jėga yra kur kas didesnė nei mūsų dešimties pirštų. Tačiau logiškai mąstant, galima daryti išvadą, kad būtent dėl to oda yra labiau “išjudinama” ir veikiama (ką noriu pasakyti geriau nusako angliškas žodis disturbed). O nebūtinai ilgalaikėje perspektyvoje toks kasdienis išjudinimas yra gerai, todėl nors pati tokių aparatų neturiu, tačiau turėdama juos naudočiau kaip ir šveitiklius – ne dažniau nei 2-3 kartus per savaitę. 



Apie dvigubą prausimą turbūt yra girdėję jau visi – ši iš Pietų Korėjos atėjusi mada kaip reikiant užkariavo pasaulį. Ir kai kuriais atvejais ja verta tikėti bei taikyti savo rutinoje.

Dvigubo prausimo neverta taikyti, jei nenaudojate makiažo pagrindo, kremo nuo saulės ar ką tik atsikėlėte po nakties miego. Tuomet paprasčiausiai ant odos neprisikaupia tiek daug nešvarumų, kad jų nenuplautų vienas geras prausiklis. O svarbiausia kosmetikos taisyklė yra ta, kad kosmetikos reikia naudoti tiek, kiek odai reikia – perteklinių priemonių naudojimas ją tik išvargina. Kita vertus, naudojant vos vieną priemonę, reikia rinktis ją atsakingai. Tarkime, ryte veidą prausti natūraliu aliejumi, jei nenaudojate veido kremo – visai neprasta idėja, nes taip oda ir papildomai padrėkinama. Tačiau vakare vienos priemonės prausimui galbūt verčiau rinktis putas, gelį ar molį, kas kelias dienas gal netgi šveitiklį (žinoma, juos galima naudoti ir ryte, niekas tam netrukdo), o drėkinti jau su tam skirtais serumais ir kremais.

Tačiau jei naudojate kremą nuo saulės ir dažotės dekoratyvine kosmetika, dvigubas prausimas yra puikus metodas, užtikrinantis, kad oda tikrai liks švari. Tuomet verta rinktis arba tirpiklio pagrindo prausiklį ir derinti jį su surfaktantų pagrindo, arba naudoti vien surfaktanto pagrindo prausiklį (ar du skirtingus, tačiau abu – surfaktantų pagrindo) ir perprausti juo veidą du kartus (taip pat galima įkomponuoti ir fizinius prausimo būdus). Pavyzdžiui, nuvalyti veidą-makiažą miceliniu vandeniu / cheminiu valomuoju balzamu / valymui skirtu rankšluosčiu, o po to naudoti molį arba gelį kartu su valomuoju aparatu. Naudojant vieną prausiklį, tačiau perprausiant veidą du kartus, geriausiai, ko gero, pasitarnautų prausimo putos arba gelis. Žodžiu, svarbiausia atsižvelgti į veido prausimo ypatybes ir pagal tai atlikti dvigubą prausimą kuo efektyviau.

Būtent todėl nesu tikra, ar verta skirstyti prausiklius pagal odos tipus – kiekvienas turime asmeninių preferencijų, todėl riebiaodės gali mėgti aliejus, o tai, kad prausiklis putoja, nebūtinai reikš, kad dar labiau išsausins sausą odą.


Geras kasdieninis prausiklis turėtų efektyviai pašalinti ant odos paviršiaus susikaupusius nešvarumus. Tačiau dažniausiai jis nėra pakankamai stiprus, kad pašalintų didesnę mirusių ląstelių sankaupą ar išvalytų giliau į poras įsiskverbusius nešvarumus. O nieko nedarant situacija blogėja, nes neįveikus papildomų nešvarumų oda ima kimštis, gali pradėti berti, vėlgi – šerpetoti. Tuomet verta atlikti – šioje vietoje norisi pavartoti G. Azguridienės terminą – generalinį odos valymą: išsitraukti kaukę ir šveitiklį. Iš patirties galiu pasakyti, kad neretai šis duetas daro stebuklus. Būna dienų, kai oda ima atrodyti išprotėjusi, tačiau pakanka kaukės ir / arba šveitiklio ir kitą dieną makiažo pagrindas gula ant odos kaip nulietas. Žinoma, tai suveikia ne visada, kartais būna kitų problemų, tačiau jei oda atrodo kažin kaip ne taip, generalinį odos valymą tikrai verta pamėginti.

Populiarus ir geras variantas yra molio kaukė, be to, baigus ją laikyti galima dar pamasažuoti sukamaisiais judesiais – veiks ir kaip šveitiklis. Žinau, kad molio kaukė gali atrodyti kiek sausinanti. Net man kaip riebios odos savininkei atrodo, kad po jos odą šiek tiek tempia. Tačiau, visų pirma, reikia nepamiršti, kad molio kaukei nereikia leisti nudžiūti. Jei yra poreikis laikyti ilgiau, galima drėkinti veidą hidrolatais ar pan. Arba, antras variantas, galima į molio kaukę įmaišyti kokio nors aliejaus – tuomet nesijaučia sausinamo poveikio ir pati kaukė lėčiau stingsta (pati labai mėgstu šį triuką).

Žinoma, nebūtina naudoti molio – tinka bet koks valančios kaukės variantas. Net jei ji nepadaro stebuklų ir kaip reikiant neišvalo porų, vis vien odos paviršius tampa tarsi minkštesnis, ir čia jau lieka darbas šveitikliui pašalinti visus atsisluoksniavusius odos likučius. Šveitiklio tipas – skonio reikalas, tačiau jo tikrai nereikėtų išbraukti iš rutinos, kad ir kokį odos tipą turėtumėte. Cheminiai šveitikliai – vis dar šiokia tokia naujiena rinkoje, tad jei boditės mechaniniais (esu tikra, kad taip nutinka daugumai sausiaodžių), išbandykite šį variantą. Abiejų tipų šveitikliai yra efektyvūs, šiek tiek aktyvina kraujotaką ir atlieka svarbų darbą, tad bent vieną kurį nors naudoti verta. Iš asmeninės pusės rekomenduoju po to pasilepinti ir drėkinančia kauke. Kaip sakiau, visas šis ritualas tikrai gali padaryti stebuklą.

Kaip dažnai reikėtų naudoti papildomas valančias priemones, priklauso nuo poreikių. Man kaip riebiaodei norisi šveisti odą kas kokias tris dienas. Normalios odos savininkėms gal užteks valančios kaukės kartą per savaitę. Tuo tarpu turinčios sausą odą turbūt galėtų dėliotis drėkinančias kasdien ir gilesnį valymą išvis praleisti. Visgi net ir pastarasis odos tipas gali pastebėti teigiamą efektą, nes gerai išvalyta oda (nors gali atrodyti, kad ji labai švari ir taip!) dar geriau sugeria drėgmę, pasisavina naudingas medžiagas ir kvėpuoja, be to, pašalinamos senos ląstelės, dėl kurių oda yra linkusi šerpetoti. Manau, kad kartas per savaitę yra optimalus variantas, kuomet odai reikėtų skirti kiek daugiau dėmesio nei įprastai – ar tai viena valanti kaukė, ar visas generalinis valymas. Tik, žinoma, nevertėtų ir persistengti. 


Ne kiekvienas galime būti kosmetikos ingredientų ekspertu, o dauguma pavadinimų sudėtyse išvis skamba kaip kosmosas. Bet jei paieškosite prausiklių bent jau be šių ingredientų, šansas, kad oda bus išsausinta ar sudirginta, gerokai sumažės. 

Sulfatai – kaip minėjau, sulfatai pritraukia ne tik toksinų-riebalų molekules, bet ir lipidinės plėvelės riebalus, o tai nėra gerai. Kalbu ne tik apie SLS: sodium laureth sulfate ir sodium lauryl sulfate. Sudėtyje apskritai žodžio sulfate verčiau nebūtų, nesvarbu, net jei jis bandomas išgauti iš natūralių medžiagų – sodium-coco sulfate ir coco-glucoside abu gaunami iš kokoso riebiųjų rūgščių, tačiau vienas, tikėtina, sausins, o kitas – ne.

PEG – kitaip žinomas kaip polietileno glikolis. Tai iš naftos gaunama medžiaga, dažniausiai skirta sėkmingai sujungti ingredientus aliejų/riebalų pagrindu su ingredientais vandens pagindu, bei kaip “variklis”, leidžiantis kitiems ingredientams geriau įsiskverbti į odą. Su PEG bėdos yra kelios: (1) kartu su naudingais ingredientais PEG leidžia giliau prasiskverbti ir nepageidaujamoms medžiagoms, jei tokių priemonėje yra; (2) jei oda kurioje nors vietoje yra pažeista, PEG šią problemą dar sustiprina, nes trikdo natūralų odos atsistatymo procesą; (3) dažnai PEG medžiagos nėra grynos ir turi įvairių negerų priemaišų, pavyzdžiui, kancerogeniškų sunkiųjų metalų arba etileno oksido (ši medžiaga WWI buvo naudojama dujose). Žinoma, bandoma PEG išgauti kuo švaresnius, tačiau kurios firmos tai daro, ir kurios ne, lieka didelis pasitikėjimo klausimas. Alergijos nuo PEG yra pakankamai retos, tačiau bent jau pažeistai odai PEG tikrai rekomenduočiau vengti.

Kvapikliai – tai vienas iš didžiausių alergijų sukėlėjų, kurio patartina vengti visose kosmetikos priemonėse, ne tik prausikliuose. Tiesa, labai nedaug galima rasti priemonių, kurių sudėtyse nebūtų žodelių parfum, fragrance, aroma ar pan. (jei randate, sveikinu) Tačiau verta, jei tik yra testeriai, paprasčiausiai prausiklį pauostyti – jei kvapas stiprūs, nenatūralus, tuomet tikėtina, kad kvapiklių ten pridėta daugiau nei būtina. 

Alkoholis – populiarus ingredientas tiek prausikliuose, tiek tonikuose. Taip, viena vertus, alkoholis veikia antibakteriškai ir leidžia odai geriau pasisavinti naudingąsias medžiagas. Kita vertus, iš naudingųjų medžiagų naudos tampa mažai, kadangi alkoholis pažeidžia lipidinę plėvelę, odą sausina ir dirgina, todėl oda turi mesti pajėgas balanso atstatymui, tad išeina tas ant to. Kiek kitoks yra natūralus iš grūdų gaunamas alkoholis, tačiau vis vien manau, kad apsidraudžiant jo vertėtų atsisakyti. Ši medžiaga slepiasi po pavadinimais alcohol, alcohol denat., ethanol, ethyl alcohol ir kt. Tik nereikėtų įprasto alkoholio painioti su riebiaisiais alkoholiais cetearyl alcohol ir stearyl alcohol – jų paskirtis visai kita ir pavojaus odai nekelia. 

Aršūs konservantai – patys populiariausi ir aršiausi jų gali sukelti alergijas, kontaktinį dermatitą, dirginti odą – ir tai daryti net nepatekę į organizmą, užtenka kontakto su oda. Minėtini trys: phenoxyethanol, parabenai (methyl-, butyl-, propyl- ir pan.) ir methylisothiazolinone. Pastarasis nenuplaunamose priemonėse Europos Sąjungoje apskritai buvo uždraustas, tačiau prausikliuose pasitaiko, nes nuplaunamose priemonėse nėra uždraustas

 ____________________________________________________ 


Na, štai, parašiau visą rašto darbą. :) Pati nesitikėjau, kad rasiu tiek daug informacijos, ir kad tiek prirašysiu. Tikiuosi, buvo bent kiek naudinga. Stengiausi nieko kategoriškai neteigti, todėl jei nesutinkate su manimi ar turite kitokios informacijos, mielai jos lauksiu komentaruose – visada mėgstu sužinoti daugiau ir pasitaisyti. 

Post Scriptum. Verta prisiminti, kad likusios kūno odos ypatybės nedaug kuo skiriasi nuo veido odos, tad ir jos nereikėtų prausti atmestinai ir su bet kuo. 

Šaltiniai:

  • G. Azguridienė. Kosmetika: ką mes darome su ja, o ji su mumis. 2017
  • Cosmetic Dermatology. Products and ProceduresEd. Zoe Diana Draelos, 2nd ed., 2016
  • Interviu su dr. Doris Day, dermatologe, knygos Forget the Facelift autore. Marie Claire, 2017
  • Truth in Aging: What Is It - PEGs
  • Kosmetologė Renée Rouleau: Are Cleansing Wipes Safe? ir Are You Using Facial Oil Correctly?
  • Kosmetikos DNR info ir nuorodos apie konservantus: phenoxyethanol ir methylisothiazolinone
  • 6 komentarai

    1. Labai pritariu azijietes poziuriui. Mano veido oda normali. Pati butent taip ir darau. Nesvarbu, kokios busenos griztu namo: ar po sventes, ar po naktines darbo pamainos (o tokias turiu kelias per menesi), visada nusivalau veido oda nuo nesvarumu, makiazo. O po to tesiu veido prieziuros rutina: naudoju seruma, uztvirtinu ji kremu, arba nakciai palieku veido kauke, kurios likucius ryte nuplaunu. Karta i savaite netepu oda niekuo ir duodu jai pailseti, arba naudoju Kiehl's veido alieju nakciai.
      O ryte atsikelus nusivalau veida po nakties, bet tik miceliniu vandeniu, o po to nuplaunu ir ji. Ir vel iprasta rutina: kremas, SPF, makiazas ir galima eit is namu.
      Bet kas liecia apskritai veido prieziura, tai pas mus dar su ja sunku :D daznai bendraamzes ar drauges eina ir su makiazais miegot, ir ryte nesivalo oda ir tepasi viska is naujo, o jau apie kremu/serumu naudoju tyliu. Dar labiausiai buna zudo, kai pasako, kad paprastas ukiskas muilas geriausia joms, o sedi pries tave ir visas veidas sausa oda lupasi :D na, bet ka padarysi.
      O tu parasei labai issamu ir naudinga straipsni ;) manyciau turetum ir fb pasidalint kokioje "pokalbiai apie kosmetika" grupeje, kad jaunos merginos ypatingai atkreiptu i tai demesi ;)

      AtsakytiPanaikinti
      Atsakymai
      1. Labai ačiū už teigiamą atsiliepimą! Kai rašau rimtesnius įrašus, padrąsinimas, kad nenusišneku, visada reiškia dar daugiau. :) Beje, jūsų veido priežiūros rutina skamba beveik taip pat kaip manoji.
        O šiaip įdomius dalykus pasakojate, aš kažkaip įsivaizdavau, kad bent jau Lietuvoje tai vienetai tokių, kurie visiškai atmestinai rūpinasi veido oda - pasirodo, klystu ir šito įrašo išties reikėjo. :D Taigi, turbūt reikės tikrai pasidalinti informacija minėtoje grupėje...

        Panaikinti
    2. Labas! O prie kurių yra rūgštiniai prausikliai? Aš jį naudoju vakarais po Bioderma sensibio gel moussant. Bet dabar galvoju galbūt gelis nevisiškai švarią palieka odą, kad galėčiau iškart rūgštinį prausiklį naudoti. Pasimečiau:))

      AtsakytiPanaikinti
      Atsakymai
      1. Sveika! O čia tikrai geras klausimas - pati net nesusimąsčiau apie rūgštinius prausiklius. Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kokio konkrečiai tipo tai prausiklis - ar rūgštys yra jo sudėties dalis ir ten taip pat yra ir kitų ploviklių, ar sudėtyje vien rūgštys. Tarkime, turiu O.D.A. prausiklį ir ten tiesiog yra kelių tipų rūgštys. Todėl aš pati jį naudoju kaip atskirą priemonę, kuri kovoja su spuogeliais, atlieka švelnų šveitimą, dezinfekuoja odą ir pan., tačiau ne kaip prausimo rutinos dalį. O prieš naudodama rūgštinį prausiklį, pirmiausiai makiažią ir nešvarumus nuplaunu kitais prausikliais / vienu prausikliu du kartus. Tačiau jei rūgštys yra kaip papildoma sudėties dalis ir ten yra įprastų surfaktantų/tirpiklių, tuomet manau jį galima drąsiai naudoti kaip antrą priemonę po pirmo veido nuprausimo Biodermos priemone. Žinoma, nesu kosmetologė, negaliu visko užtikrintai sakyti, tad išsakau, kaip man atrodo. :)

        Panaikinti
      2. Aš kelis kartus nuplaunu veidą Biodermos gel moussant ir tuomet naudoju O.D.A prausiklį su pieno rūgštimi 5 proc. Nežinau ar jis man patinka, naudoju tik vakarais, bet manau baigsiu. Negyvenu apsikrovusi priemonėmis, kiekvienos turiu po vietą, tai kol nesibaigia kitos negalima pirkt:)) Nors iherb mačiau visai įdomių prausiklių su rūgštimi, tai artėjant rudeniui bus galima parsisiųsti:)

        Panaikinti
      3. Tai manau, kad viskas turėtų būti tvarkoje su tokia rutina. :) O dėl O.D.A. prausiklio - dabar ir aš jau esu atradusi geresnių, bet visiškai pritariu sunaudojimo požiūriui (aišku, jei tik produktas nėra visiškai šlamštinis ir netinkamas). O jei rasite kažką gero iš iHerb, lauksiu žinių. :)

        Panaikinti

    © vinilina. Design by FCD.