OOTD: Investicijos

2018 m. kovo 15 d., ketvirtadienis


Jei būtų reikėję anksčiau pasakyti, kiekybė ar kokybė, mano spinta būtų drąsiai atšovusi: kiekybė! Tempdavau įvairiausius drabužius iš skudurynų, o apsiperkant su mama akropeliuose nedaug kreipdavau į kitokias drabužio savybes nei jo grožį. Dabar savo spintą stengiuosi formuoti atidžiau, ypatingai todėl, kad pasibaigus (?) paauglystei ėmiau turėti pakankamai aiškią viziją, kaip noriu atrodyti. Atsargiau renkuosi drabužius ir ieškau kompromisų su kokybe ne todėl, kad staiga atsibudusi nusprendžiau persimesti į minimalizmą, ne todėl, kad nebemėgstu apsipirkinėti ar turėti 10 sijonų. Greičiau jau mane tiesiog užkniso neturėti, ką apsirengti. Ilgą laiką kankindavausi priešais savo spintą, neretai apgalvodavau rytojaus derinį iš vakaro ir pan., nes nuspręsti per minutę, ką šiandien rengsiuosi, būdavo misija neįmanoma. Todėl dabar gyvenu su vizija ir per daug dėl aprangos galvos nesuku - nesunku ir per pusę minutės nuspręsti, ką tąryt rengsiuosi į universitetą, nes paprasčiausiai žinau, kad didžioji dalis drabužių tikrai derės su kitais. Žodžiu, tiesiog nutariau, kad nebežiūrėsiu į drabužius lengvabūdiškai.

Žinoma, nebuvo taip, kad atsisėdau ir racionaliai susigalvojau, kokia bus mano spintos vizija. Daug metų domiuosi mada, žiūriu estetiškai ir stilistiškai puikiai pastatytus filmus, stebiu, kas man pasirodo gražu gatvėse. Prisimenu, kažkada labai seniai vienai pažįstamai pasirodė, kad gražiai rengiuosi, ir ji paklausė, kaip man tai pavyksta. Gerai pagalvojusi padariau išvadą, kad man daugiausiai padeda aplinkos stebėjimas - stebiu, spoksau, žiūriu ir deduosi į galvą. Perfiltravusi per asmeninius filtrus, gaunu tam tikrą savitą aprangos suvokimą. Tam reikia ir pažinti save, figūros tipą, kas tinka, ir kas ne. Tarkime, man labai patinka Ray Ban tipo akiniai, bet jie man tikrai apmaudžiai netinka prie veido - žiūriu į veidrodį ir norisi juoktis. Nors ir neverta dėl to nusiminti - pasaulyje egzistuoja dešimtys taip pat patrauklių akinių formų.

Per daug nesivaikau ir madų - čia jau truputį suku link pokalbio apie kokybę. Nemanau, kad tendencijos yra iš esmės blogas dalykas. Tereikia jas atsirinkti, o aš pati atsižvelgiu į tendencijos ilgalaikiškumą. Vieša paslaptis, kad Lietuvoje reta kuri gali leisti sau atnaujinti drabužinę kas sezoną. Tad taip, dabar visa langelių mada gali atrodyti tikrai patraukli, bet ar norėsis tokį paltą nešioti po dviejų metų? Ar kitą sezoną jau bus pinigų naujam? Asmeniškai langeliai nepasirodė dėmesio verta tendencija, tuolab, kad ją, rodosi, pasigavo visos stileivos. Jaučiu, kad po šito bumo langeliams prireiks ilgo laiko, kol vėl sugebės reabilituotis. Kita vertus, pamačiusi ant podiumų užkeltą raudoną spalvą, šitai tendencijai neatsispyriau ir į spintą integravau raudoną megztinį. Vienaip ar kitaip, raudona yra klasikinė spalva, nors ir ryškesnė, pagyvinanti garderobą, todėl manau, kad šis megztinis man pačiai bus patrauklus dar nemažai metų.

Tačiau nesupraskite manęs klaidingai - nesu pilnai klasikinio, minimalistinio garderobo šalininkė. Iki šiol prisimenu, kaip Rasa iš Aimerose yra pasakiusi, kad ar tai išvis nėra turėjusi, ar bent jau labai seniai beturėjo juodą rankinę - juk spalvotos daug smagiau. Manau, kad aksesuarai yra ta vieta, kurioje verta žaisti - spalvinga rankinė, masyvūs auskarai (dar viena pastarojo meto tendencija), efektingi batai ar ryškus šalikas. Šiuos dalykus vienija tai, kad jie yra kur kas pigesni nei geras paltas (aišku, čia vėlgi labiau kalbu apie mass market, tendencingus aksesuarus - visos puikiai galime palinksėti, kad kokybiška rankinė gali kainuoti gerokai brangiau nei paltas), juos galima po metų sudėvėtus išmesti ar atiduoti, ir širdies neskaudės. Aš netgi neprieštarauju tam sijonui, kuris dera prie vienos vienintelio megztinio, ar akimirkos užgaidai-suknelei išpardavimo metu. Raktas yra mokėjimas išlaikyti balansą, nes problema atsiranda tuomet, kai vietoje vieno tokio sijono spintoje ima kabėti dešimt. Ir, leiskite pasikartoti - nebėra ką apsirengti.

Visgi ir tai nereiškia, kad siūlau į kiekvieną drabužį, kad ir labiau klasikinio fasono, investuoti dideles sumas. Tarkime, aš pati tendencingai sutrinu turimus džinsus kas metus, nes paprastai turiu tik dvejus džinsus - mėlynus ir juodus (na, šiuo metu dar mėtosi rečiau nešiojami tamsiai pilki). Dar litais jiems visada skirdavau apie 100 litų. Mano mama kažkada yra pirkusi Levi's džinsus - ak, kokia firma... Pasakojo, kad mokėjo apie 400 litų. Iš pradžių nešiojo mama, vėliau dar ir aš. Abi drauge sutrynėme iki plyšimo per 4 metus. Taigi, galiausiai kainos ir nešiojimo santykis išėjo 1:1. Už tai ir toliau sėkmingai perku džinsus už maždaug 25 eurus, nes nematau prasmės pirkti brangesnius.


O bet tačiau. Kai kurių dalykų pasirinkimas rinkoje yra puikus, pavyzdžiui, džinsų. Kai kurių - ne. Pavyzdžiui, paltų. Kai tik ieškodavau palto, parduotuvėje mane ištikdavo agonija. Ir vis tiek rezultate nusipirkdavau ne iki galo patinkantį, nes tiesiog tobulo taip ir nerasdavau. Besimokant 11-oje klasėje mano mamą irgi užkniso šitoks tampymasis po parduotuves, tad jai kilo geniali idėja paltą man pasiūti (žinoma, ne pačiai, pas siuvėją). Modelį, matomą ir nuotraukose, tąkart nusižiūrėjau nuo Chloe mados namų. Ne viskas pavyko tobulai, yra pora kabliukų, kuriuos norėčiau dabar pataisyti, bet iš esmės paltas man tarnauja jau maždaug ketvirtus metus. Ir tarnauja ne šiaip, kad tik tarnautų - man jis vis dar patinka. Vis dar neatsibodo. Tiesa, kitais metais jau planuoju atsinaujinti (siūtis naują), nes pripažinkime, merginai juk kartais tiesiog tuščiai, be būtino reikalo norisi naujų draubžių, tačiau matau, kad potencialiai paltas man galėtų neatsibosti dar 10 metų. Kokybe jis irgi puikiai išsilaikė per tiek laiko - medžiaga nenusiburbuliavo, spalva nepakito ir dar ko neatsitiko. Tik pora smulkmenų: vienoje vietoje prairo kišenė, atsilaisvino viena saga ir neseniai nutrūko pakaba, bet realiai visus šiuos defektus galima užtaisyti per porą minučių su adata rankoje. O šiaip drįstu teigti, kad investicija pasiteisino - siūtis buvo brangiau nei pirkti gatavą, bet su laiku visiškai atsipirko.

Žodžiu, realiai, jei norisi ir galisi išleisti daiktui daugiau pinigų, siūlau vadovautis dviem kriterijais: 1) daiktas turi būti kokybiškai pagamintas; 2) jis privalo moraliai neatsibosti. Jei tektų rinktis, sakyčiau, kad antras kriterijus yra dar svarbesnis. Nes brangių ir kokybiškų daiktų egzistuoja daug, tačiau kas iš to, jei ta neoninė suknelė atsibos už dviejų dienų. Už tai rankinukas iš Mango už 20 eurų gali būti toks mielas širdžiai ir derėti prie visko, kad mylėsite jį, kol sunešiosite iki skutų, nors naudotos medžiagos dažniausiai nebūna pačios kokybiškiausios. Ir visgi šįkart turiu omeny būtent apie daiktui paskiriamą didesnę sumą, todėl abu kriterijai yra vienodai svarbūs. Ir, (ne)deja, paprastai yra taip, kad kokybiški ir moraliai neatsibostantys daiktai yra ir klasikiniai / universalūs. Galbūt labiau norėtųsi vartoti žodį universalūs, nes nors Dr. Martens "klasikos" prasme nėra klasikiniai, tačiau kokie jie nesenstantys laiko atžvilgiu ir kaip prie visko gerai tinka!
Iš esmės visa ši rašliava yra tiesiog pasiūlymas pagalvoti apie savo spintą. Net nesiūlau kažkaip racionaliai ar protingai pagalvoti, o paprasčiausiai pagalvoti. Nes kai imi galvoti, pirkimas iš aklo virsta į šiek tiek labiau atsakingą. Galiausiai, su atsakingumu ateina ir turėjimas, ką apsirengti.

Kalbant apie mano aprangą, joje irgi dera tiek ilgai nešiojami - ilgai būsiantys nešiojami daiktai, tiek iškeliausiantys po poros sezonų. Apie paltą jau papasakojau, megztinį užsiprašiau, kad numegztų mama, bet įvertinus viską, parduotuvėje jis turbūt kainuotų apie 70-80 (merino vilnos siūlai + rankų darbas). Visgi panešiojusi megztinį galiu pasakyti, kad ir parduotuvėje tiek pakločiau. Džinsai už minėtus 25 - iš Zara, batai irgi analogiškai. Auskarai - ASOS, akiliorai - Fielmann.

P. S. Pamiršau paminėti, kad vykdau savotišką eksperimentinę akciją. Kai stebiu Lietuvos stiliaus tinklaraštininkes, man nyku ne tik nuo jų derinių, bet ir nuo nuotraukų fono. Visos fotografuojasi ten pat, nors Vilniuje yra koks milijonas įdomesnių vietų. Bet visur tas pats... Tai nusprendžiau ir aš šiemet, kai tik prisiruošiu pakalbėti apie drabužius, fotografuotis tose visų pamėgtose vietelėse. Ir daugiau gyvenime jose nesifotografuoti. Šįkart tai buvo NDG, kitos dvi vietos, kurias sugalvojau, yra Quadrum centras ir Mažvydo biblioteka. Jei turite pasiūlymų, lauksiu. O kokia to prasmė? O kokia iš tikro visų socialinių akcijų prasmė? Tiesiog atkreipti dėmesį ir paskatinti žmones pagalvoti.


2 komentarai

  1. Kažkada buvo Swedbanko terasa absoliutus hitas :D
    Man su megztiniais (ir paltais) yra kažkokia tragedija - plėšia nenormalias sumas už FUCKING SINTETIKĄ, kuri elektrinasi kaip šėtonas, susinešioja ir šiaip yra fui ir nešildo. Megztinius dabar perku Benettone, kur už 30 eur gali nusipirkti 100proc vilnos megztinį. Jis visiškai basic, bet aš kaip visiškai basic asmenybė :D, dievinu tokius.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Oh yas, įtraukiu šitą. :D Ir dar apie Katedros aikštę prisiminiau. Gal netgi Rotušės.
      Va va, visiškai pritariu šitoms mintims apie paltus ir megztinius... Megztiniai dar dar, bet jau paltai - o vaikeli. Užmesiu akį į Benetton, kažkaip niekada nepagalvojau apie šią parduotuvę!

      Panaikinti

© vinilina. Design by FCD.