Perskaitytos Knygos'17 (II dalis)

Skaityti 2017-ais sekėsi visai neblogai. Perskaičiau 9-iomis knygomis daugiau nei 2016. Ir gerokai viršijau savo užsibrėžtą tikslą – pirminis buvo vos 20 knygų, tik laikui einant padidinau skaičių iki 35. Aišku, perskaitytų knygų skaičius savaime tikrai nėra svarbus. Aš pati pašnekovu mieliau rinkčiausi žmogų, perskaičiusį 1 F. Dostojevskio romaną nei 10 savipagalbos knygų. Yra žmonių, kurie perskaito po 100 knygų per metus (beje, mokykloje irgi buvau viena tokių – ilgainiui Kėdainių bibliotekoje net neberasdavau, ką dar perskaityti:). Yra žmonių, kurie skaito vien pop romanus, yra tokių, kurie skaito vien akademines knygas. Nenoriu pasakyti, kad kažkurias knygas skaityti yra blogai, o kažkurias – gerai. Tenoriu pasakyti, kad skaitomos knygos apie žmogų šį tą pasako. Savo pažįstamų rate taip pat pastebiu tam tikras skaitymo tendencijas, kurios ir daro tą ratą tokiu, koks jis yra, ir koks man patinka. Knygos apie žmogų gali daug ką papasakoti (kadangi antras skaitymo pusmetis buvo kuklesnis nei pirmas, tai naudojuosi proga šiaip paplapėti apie skaitymą).

Man pačiai patinka eklektika (kaip ir beveik visur gyvenime). Tikrai nespjaunu į gerai parašytą pop romaną, mėgstu klasikos knygas, mėgstu sudėtingas ir banalias knygas, akademinę literatūrą, detektyvus, fantastiką. Kažkada net buvau įnikusi į įvairių enciklopedijų skaitymą. Vienintelės knygos, kurių tikrai nepakenčiu yra šūdsavipagalbinės knygos ir labai banalios knygos. Beje, apie pastarąsias – tikiu, kad banalumo ribos kiekvienam yra kitokios, o manosios tikrai lanksčios. Realiai žiūrint, tos pačios J. Austen knygos yra banalios, jei skaitysime jas kaip meilės romanus. Beveik visi pop romanai yra banalūs. Tačiau banalūs siužetai man tikrai netrukdo (ir netgi rimtai jais mėgaujuosi), jei knyga yra išpildyta, pasižymi geru rašymo stiliumi ir atidumu detalėmis. Tačiau kai kurios banalios knygos yra itin primityviai sukonstruotos ir nuo nykumo pradedi mirti per pirmus kelis puslapius. Tokių nėra labai daug, bet užtikus telieka mesti šalin. 2017 tokia superbanalia knyga tapo Dalios Kutraitės Nokstančių bananų kvapas. Knygą gavau dovanų iš draugės dėl tam tikrų asmeninių priežasčių, mus abi rišančias su D. Kutraite – na, toks inside joke ta knyga buvo. Bet perskaičiau. Ir buvo baisu. Vienintelė tikrai 2017 metų baisi knyga, kurios niekam nerekomenduočiau. Net nekomentuosiu plačiau – banalu iki išdvėsimo ir tiek.

Šiais metais užsibrėžiau tikslą perskaityti 30 knygų. Dėl tokių iššūkių jaučiu dvejopus jausmus, nes viena vertus, koks skirtumas, kiek perskaitysi, o ir pats skaitymas neturėtų vykti vien dėl to, kad užsidėtum pliusiuką. Kita vertus, jei pliusiukas užsideda tarsi savaime, apima smagus jausmas – įvykdytas tikslas. Ir nors tikrai mėgstančių skaityti žmonių niekaip skatinti nereikia, tokie iššūkiai gali padėti gal ir priverstinai, bet vėliau (vėlgi gal) su malonumu įsitraukti į skaitymą skaityti nemėgstantiems. Žodžiu, tebūnie – 30 per 2018! Beje, ar jūs irgi užsibrėžėte skaičių? Jei taip, parašykite komentaruose, įdomu! Taip pat kaip ne kartą kartojau, mane galite rasti Goodreads soc. tinkle – pernai dar ten ir atsiliepimus apie knygas pradėjau rašyti, tai jei tingisi čia laukti kaspusmetinių apžvalgų, galite paskaityti Goodreads.

Taip pat turiu šiokį tokį sąrašiuką, ką norėčiau šiemet perskaityti. Daugiau dėl savęs paliekų jį čia (gal vėliau dar ir papildysiu) – pasižiūrėsiu metų gale, kaip sekėsi. Tiesa, beveik nebus akademinių knygų, nes jos, tikiu, ir be mano paieškų atsiras laikui bėgant:

1. 2 likusios Makso Frajaus knygos (šiaip esu skaičiusi visas, bet pamažu jas kartu ir susiperku, tad liko įsigyti 1-ą ir 7-ą dalis, o įsigyjus paprastai ir dar kartą perskaitau)
2. Bent pradėti Tess Gerritsen detektyvų serijas (esu skaičiusi 2 knygas, tačiau turbūt reikėtų imtis darbo nuosekliai)
3. Dan Brown. Kilmė (visiškas guilty pleasure, laukiu, kol išeis – esu perskaičiusi visus D. Browno romanus)
4. Povilas Šklėrius. Ko negalima sakyti merginai bare (kai šis vaikinukas kasdien sėdėdavo žurnalistikos instituto antrame aukšte, norisi perskaityti vien dėl senų laikų)
5. Gabija Grušaitė. Stasys Šaltoka (girdėjau gerų atsiliepimų)
6. Norėčiau perskaityti kokį nors Sigito Parulskio romaną ir pabaigti jo eilėraščių knygą Be teisės sugrįžti – pastarosios neįveikiu jau du metus dėl tingėjimo, ir nors šiaip S. Parulskis man labai patinka, daugiau nei jo eseistikos taip ir neprisiruošiu perskaityti
7. Naglis Kardelis. Pažinti ar suprasti? Humanistikos ir gamtotyros akiračiai: straipsniai ir esė (vienintelė knyga, likusi įsigyta ir neperskaityta nuo praeitos Knygų mugės)
8. Guoda Azguridienė. Kosmetika. Ką mes darome su ja, o ji su mumis (kaip tinklaraštininkė gavau knygą dovanų ir manau, kad tikrai bus informatyvi bei gera)
9. Rimantas Kmita. Pietinia kronikas (juokas juokais, kadangi pusė mano giminių yra iš Šiaulių ir ten nuo vaikystės praleidžiu nemažai laiko, tai dar tie giminės gyvena pietiniame rajone! Už tai ir pati šiek tiek jaučiuosi iš pietinia, už tai ir norisi perskaityti)
10. Daphne du Maurier. Rebeka (neatsilaikau ir pamažu kolekcionuoju Pegaso kolekcijos knygas – įsigyjau ir šią)
11. Harper Lee. Nežudyk strazdo giesmininko (norėčiau toliau tęsti klasikos skaitymus)
12. Stephanie Meyer. Chemikė (šiemetinis norimas perskaityti pop romanas – kadangi Sielonešė buvo tikrai nusisekęs autorės kūrinys, turiu šiek tiek vilčių ir šiam)
13. Stephen King. On Writing (turbūt bent vieną S. Kingo knygą per gyvenimą reikėtų perskaityti, bet aš nebūčiau aš, jei nepasirinkčiau kaip kokia balta varna. Manau, rašytojas su tokia didele knygų sąskaita tikrai turi kažką pasakyti apie rašymą)
14. Lemony Snicketo istorijos (be galo be krašto dievinu filmą tokiu pačiu pavadinimu ir nuo tada, kai jį pamačiau (o tai buvo seniai), man pasirodė, kad jis turėtų turėti tęsinį, nes ne viskas buvo išnarpliota. Ir tik visai neseniai sužinojau, kad filmas yra sukurtas pagal knygas. Kaip paprastai man ir būna, akimirksniu užsigeidžiau perskaityti, nes negaliu pakęsti, jei egzistuoja tęsinys, o aš su juo nesusipažinusi)
15. John Sutherland. A Little History of Literature (vos vakar Varšuvoje nusipirkta knyga – negalėjau pasakyti ne platesnėms žinioms apie literatūrą)

Štai toks kol kas yra mano sąrašas su netikėtai daug lietuvių autorių – net pati nusistebėjau. Įdomu, kaip seksis skaityti, tačiau kol kas – visai neblogai. Pasibaigus sausiui jau perskaičiau penkias knygas (jos taip pat buvo iš sąrašo, tik kadangi perskaičiau, čia jau nebeminėjau), įpusėjau šeštą. Papasakokite, kokie jūsų planai knygų atžvilgiu!

O dabar pagaliau galima imtis 2017 m. antroje pusėje perskaitytų knygų apžvalgų.

D. Kutraitės knygą jau minėjau, tačiau perskaičiau ir dar dvi populiariosios literatūros knygas (antroji buvo pirmosios tęsinys) – Gayle Forman Jei aš pasilikčiau ir Kai ji išėjo. Galbūt nebūčiau skaičiusi, nes pagal pirmąją knygą yra sukurtas visai neblogas filmas (angl. If I Stay) – mėgstu pasižiūrėti tokius lengvo kalibro filmus ir, mano galva, šis tikrai atitinka knygą. O bet tačiau, sužinojau, kad knygos tai juk yra dvi... Ir, na, jau papasakojau savo santykį su tęsiniais. Mirk gyvenk, reikia sužinoti. Kad būtų ramu, nutariau perskaityti abi knygas – maža ką, gal pirmojoje bus kokių nors filme praleistų svarbių dalykų. Bet, kaip sakiau, filmas atsikartojo tikrai gerai, tad pirmos dalies gal ir nebuvo labai verta skaityti. Negana to, filmas gal net palietė labiau. Jei aš pasilikčiau pasakojama apie dvyliktokę violončelininkę Miją, kuri važiuodama pramogauti su šeima patenka į avariją. Tėvai miršta iškart, ji su jaunesniuoju broliu atsiduria ligoninėje (čia nieko labai nespoilinu, tą patį rastumėte anotacijoje). Mija patenka į komą, tačiau ji tarsi įgauna vaiduoklio pavidalą – būna ligoninėje ir gali matyti, kas daroma su ja, kaip jos ateina aplankyti artimi žmonės ir t. t. Ir kai šeimos nebėra, Mija, būdama komoje, turi priimti sprendimą – pasilikti ar išeiti. Knyga tarsi vystoma dviem linijom – viena linija eina ligoninėje ir demonstruojamas veiksmas, vykstantis tuo metu, tačiau tarpais pati Mija nusikelia į prisiminimus ir taip pamažu atskleidžiama visa istorija, jos gyvenimo priešistorė ir svarbūs momentai. Emocijų atžvilgiu knyga buvo nebloga, tik čia įtampa nebuvo laikoma visą laiką, o labiau panašėjo į amerikietiškus kalnelius – vienu metu lyg ir pasiekiamas pikas, jau kaip ir noriu apsiverkti (juk tema tai tragiška, mergina praranda šeimą, avarija, sugriautas gyvenimas ir pan.), o po to vėl pasakojimas ima tekėti ramiai. Bet šiaip tikrai buvo gražių, širdį suspaudžiančių momentų – nesigailiu, kad skaičiau.

Ir visgi. Šis knygų duetas yra vienas iš tų labai retų, kai tęsinys esti geresnis nei pradžia. Bent jau aš tikrai nedaug galėčiau tokių knygų išvardinti, o jūs? Už tai tikrai džiaugiuosi, kad esu tokia nekantruolė ir man labai rūpi tęsiniai. Šįkart istorija pasakojama ne per Mijos, o per jos (antrojoje dalyje jau buvusio) vaikino Adamo prizmę – ir pirmojoje dalyje jų santykiams skiriama daug dėmesio, tačiau antrojoje viskas tarsi dar išsiplečia. Kaip turbūt galima suprasti, komos istorija baigiasi gerai, Mija nusprendžia pasilikti, na, viskas kaip ir turi būti populiariojoje literatūroje. Tačiau ji išvyksta mokytis ir tęsti violončelininkės karjerą, ir Adamą palieka. Kai pagalvoji blaiviai, kažkokia nesąmonė – kaip gali kvailoka meilės istorija iš sudaužytos širdies vaikino pusės pasirodyti tragiškesnė ir labiau įtraukianti už šeimos tragediją? Kiek skaičiau atsiliepimų, ne viena aš šiuo atžvilgiu jaučiausi sutrikusi. Visgi, nori nenori, taip buvo. Antrojoje dalyje įtampa priminė ne amerikietiškus kalnelius – ji jau buvo laikoma vientisai ir tikrai buvo įdomu sužinoti, kaip čia viskas vystysis toliau. O ir detalės atrodė įdomesnės, ne viskas nuspėjama, pabaigoje jau išvis norėjau griebtis už širdies, tačiau ir vėl veiksmas pasisuko kitaip. Taigi, verta pirmą dalį perskaityti vien dėl antros dalies – retai besutinku populiariojoje literatūroje taip gerai parašytų meilės istorijų! Beje, abi knygas skaičiau angliškai – tikrai nesudėtinga.

Eilėraščių kategorijoje perskaičiau per gimtadienį gautą Tomas Tranströmer Per svyruojantį pasaulį: poezija ir prisiminimai. Tai švedų poetas, Nobelio premijos laureatas, apie kurį nieko nežinojau iki kol gavau knygą – Lietuvos rašytojų sąjungos sudarytą autoriaus eilėraščių rinktinę su gale esančiais autobiografinių prisiminimų fragmentais. Būtent tie fragmentai man labiausiai ir patiko – gal T. Tranströmeriui net būtų labiau tikę rašyti prozą, o ne poeziją. Turtinga prisiminimais vaikystė, lengva rašančiojo ranka ir spalvingi, tačiau neapkraunantys vaizdiniai – tikrai norėjosi paskaityti dar. Tai išties talentas – aprašyti paprastus dalykus nepaprastai, o rašytojui pavyko. Kalbant apie eilėraščius, jausmas toks 50/50. Asmeniškai nemėgstu gamtos motyvų – mane jie tiesiog užknisa ir yra neįdomūs. O šioje rinktinėje gamtos motyvų buvo nemažai. Visgi kur jų nebuvo, tie eilėraščiai man patiko. T. Tranströmeris rašo dabar populiariu nerimuotu stiliumi, tačiau vėlgi paprastos kompozicijos sugeba pagauti dėmesį ir jausmą. Eilėraščiai pasirodė keistoki, bet įdomūs. Vis girdžiu sakant, kad skandinavų rašymo stilius (ne tik eilėraščių, apskritai) yra labai savotiškas. Jei suprantate, kas turima tuo omeny (t. y. jei esate skaitę skandinavų rašytojų knygų), tai tą patį galite galvoti ir apie šią knygą. Tiesiog – patiks arba nepatiks. O mano pasaulio nors ir nesudrebino, labiau linkstu į patiko pusę.

Jules Verne Aplink žemę per 80 dienų į mano rankas pateko visai netikėtai. Istoriją žinojau, filmą mačiau, bet knygos skaičiusi nebuvau. Tačiau kas žino, kas nežino, leidykla Nieko Rimto ėmė leisti tiesiog fantastiškus klasikinių knygų, skirtų jaunesniems skaitytojams, leidimus, ir štai toki Jules Verne leidimą mano mama nupirko jaunesniajai seseriai. Pamačiusi nuostabias iliustracijas negalėjau atsilaikyti ir taip pat nutariau perskaityti. Vėliau dar padovanojau seseriai iš šios serijos F. H. Burnett Paslaptingą sodą –tiesą sakant, ir pati tykau, kol galėsiu ją iš naujo perskaityti, nes jau senokai beskaičiau. Rekomenduoju užmesti akį.

Tai tiek apie leidimą, o šiaip pati Aplink žemę per 80 dienų istorija – tikrai smagi. Siužeto nepasakosiu, nes vis vien būsite bent viena ausimi girdėję, o ir pavadinimas pakankamai daug pasako. Oficialiai aš šiai knygai kaip ir per sena, tad net pati nustebau, kaip subtiliai ji sugebėjo mane įtraukti ir versti puslapį po puslapio (neskubėdama suskaičiau per porą vakarų). Vienoje vietoje ir juokinga, kitoje jau graudu, ir galvą privertė palaužyti, kaip čia Filijui Fogui seksis toliau, o dar tokia jautri meilės linija išpuolė... Jauniesiems ar ne jauniesiems skaitytojams, vis vien rekomenduoju, jei norisi kažko lengvo, greito ar tiesiog kažko, kas leistų grįžti iš neskaitadienių – pažadu, nenusivilsite!

________________________________ 

George Orwell 1984 mane nustebino gerąją prasme. Pirma perskaičiusi Gyvulių ūkį, nemaniau, kad šita knyga užkabins taip, kaip užkabino (o Gyvulių ūkio aną pusmetį net neaprašinėjau). Maniau, kad tai bus tik dar viena alegorija. Žinoma, alegorija ir buvo, tačiau ji buvo paversta ne į pasaką, o į normalų romaną su siužetu, į kurį galima įsitraukti. Kas man labiausiai patiko šiame G. Orwell'o kūrinyje, tai kaip jis sugebėjo sukurti įtampą. Pasakojimas nebuvo kažkoks siaubo filmas su staigiais posūkiais, pati kalba (skaičiau angliškai) nebuvo įmantri. Kaip tik viskas vyko lėtai, o pirmojoje dalyje (iš trijų) beveik nuobodžiai. Tačiau tuo pačiu metu vis vien jautėsi įtampa, lyg tave tuojau pat galėtų sugauti. Lyg būtum stebimas. Niekada ne saugus. Manau, šitokie efektingi subtilumai visada rodo aukštą rašytojo lygį. Siužeto įvadą visada galite paskaityti anotacijose, tačiau trumpai tariant, 1984 yra utopija, kuriai įtaką padarė XX a. gyvavusi grėsmingoji komunistinė SSRS. Per pagrindinio herojaus Willsono, dirbančio, galima sakyti, valstybinėje įstaigoje, falsifikuojančioje istoriją, prizmę piešiamas utopinis pasaulis, kuriame viskam vadovauja Didysis Brolis – jis viską stebi, viską žino. Žmonės bukinami, kvailinami, skatinamas bendruomeniškumas, paklusnumas taisyklėms ir teigiama, kad viskas yra taip, kaip sako valdžia. Tačiau pamažu Willsono galvoje įsivyrauja revoliuciškos nuotaikos.

Gal pačią dar labiau įtraukė faktas, kad išsivystė meilės linija – netrunka Willsono gyvenime atsirasti Džulija. Tik santykiai su Džulija pasirodė tokie, pavadinkime, įdomūs. Lyg ir mylėjo jie nuoširdžiai vienas kitą, bet mane trikdė tas Džulijos nenoras įsitraukti į Willsono keliamas valdžios nuvertimo idėjas, toks visiškas atsiribojimas ir žiovavimas, vos tik kalba apie tai pasisukdavo. Kita vertus, galbūt tai kaip tik rodo jos protingumą? Kaip gale paaiškėja, moteriška nuojauta nuveda toli, ir Džulija iš esmės buvo teisi teigdama, kad neįmanoma ištrūkti iš valdžios visuotinai, gali tą padaryti tik asmeniškai, nepaklusdamas viduje.

Perskaičiusi n romanų, paprastai turiu nuojautą, kuo jie gali pasibaigti. Šįkart kirbėjo blogoji, kuri ir pasirodė esanti teisinga. Net nepasakyčiau, kad apėmė grynas liūdesys. Yra tam tikra liūdesio atmaina, kuri pasireiškia beribe tuštuma, apimančia visą kūną. Tad ir po 1984 paliko keistai tuščia. Bet iš esmės man romanas tikrai patiko – visada įdomu skaityti apie tai, kokios gali būti žmogaus ribos, kaip jas prieiti, kaip palaužti, kaip tada nelieka žmogiškumo ir kas seka po to. Ta akistata su totalitarinių režimų žmogaus nužmoginimu visada esti baisi, tačiau liguistai masinanti. Rekomenduoju. 

________________________________ 

Na, ir paskutinė knyga, kurią norisi aptarti, yra Emily Brontë Vėtrų kalnas – rimčiausias 2017 ne akademinis skaitinys. Pirmasis tokio tipo klasikinis anglų romanas mano sąskaitoje buvo J. Austen Puikybė ir prietarai, todėl nejučiomis vis vien visas knygas lyginu su ja. Ir dėl to iš Vėtrų kalno gavau tikrai ne tai, ko tikėjausi. O tikėjausi meilės istorijos. Nors ir jaučiau nuo pradžių, kad nelaimingos, bet visgi – tiesiog meilės istorijos. Tai, ką gavau, buvo neįtikėtinai daugiasluoksnis ir sudėtingas kūrinys, kurį, ko gero, būtų galima analizuoti visą semestrą universitete. Be galo gaila, kad Emily spėjo parašyti tik vieną romaną, nes nors jos sesers darbas man skaityti malonumo teikė daugiau (Džeinė Eir), visgi nemanau, kad jis gali prilygti Emily šedevrui. Kokie veikėjai, kokios linijos, koks siužetas, kokie vidiniai jausmai! 

Jau seniai girdėjau sakant, kad pagrindinių veikėjų, Ketrinos ir Hitklifo, neįmanoma nei atjausti, nei susitapatinti su jais, nei apskritai jausti kažkokiu teigiamų jausmų jų atžvilgiu. Daugelio žmonių jie buvo apibūdinami kaip monstriški. Ir iš dalies aš su tuo sutinku. Ketės kaprizai, savanaudiškumas, puikybė, kažkoks kvailas infantilumas tikrai erzino, o Hitklifo niūri siela, veidmainystės, manipuliavimai, melas, keršto troškimas, tuolab fizinio smurto naudojimas žavesio tikrai nepridėjo. Tačiau net baisiausiose istorijose randu, ką palaikyti, radau ir šįkart – palaikiau jų meilę, kad ir kas pakeliui benutiko. Nes jų sielos pusės atitiko vienas kitą tobulai, jos atitiko TIKRAI. Tarp jų mačiau tą tikrą meilę, kuri pergyvena laiką, negandas, kuriai būti perplėštai yra lygu degti pragare žemėje. Bent jau taip maniau iš pradžių. Vėliau ta meilė pasirodė tokia... įdomi. Jei knygos neskaitėte, tolesnės pastraipos galite ir neskaityti, nes man sunkoka rašyti siužetines recenzijas, esu labiau analizuotoja.

Aišku, nebūtų knygos be šiokios tokios meksikietiškos dramos, užtat Hitklifas paslapčia išgirsta, kaip jo mylimoji Ketrina susiruošia tekėti už kaiminystėje gyvenančio Lintono. Tačiau Hitklifas išgirsta tik dalį monologo, o nebeišgirsta nei vedybų priežasties, nei Ketrinos meilės prisipažinimo. Natūralu būtų teigti, kad jei Hitklifas būtų išgirdęs Keitės monologą iki galo, jis būtų pasielgęs kitaip ir nepabėgęs. Bet... ar tikrai? Turint omenyje tendencijas, pagal kurias vystėsi jų santykiai, ar tikrai Hitklifas būtų kažkaip bandęs atkalbėti Ketriną nuo vestuvių, jei nebūtų bandęs, ar Ketrina būtų pati nutraukusi sužadėtuves? Apskritai jų santykiai buvo tokie savotiški, kai gerai pagalvoju – kaži, ar meilės santykiai. Tai buvo labiau kažkas iš spiritualinės pusės, ypatingai iš Ketrinos pusės. Kitaip kodėl, kai Hitklifas grįžo, jie nebandė kartu pabėgti? Juk visos finansinės ir kt. sąlygos tam buvo. Negana to, jie net nebandė kaip nors fiziškai išreikšti savo meilės ir taip išduoti Lintoną, kas kaip ir atrodo, kad būtų logiškas žingsnis. Skaičiau analizę, kad galima manyti, kad Ketrinai Hitklifas buvo jos neatsiejama dalis, ne jos sielos antra pusė, tačiau jos pačios siela, o mes patys su savimi juk seksualiai nesąveikaujame. Galbūt todėl Ketrinai pasirodė nesuprantama, kas galėtų būti blogai jai tekant už Lintono – juk Hitklifas, kaip ir ji pati, šitaip įgytų raktą į gerą gyvenimą ir būtent todėl santykiai tarp judviejų neturėtų pasikeisti. Tai labai savotiškas Ketrinos supratimas, tačiau bent man jis atrodo ganėtinai įtikinantis, gal tik asmeniškai kaip romantikei skaudinantis, nes visgi mėgstu tradicinės meilės istorijas. Kita vertus, tai tėra Ketrinos galima pozicija, tuo tarpu Hitklifas, man rodos, mylėjo Ketę pačia tikriausia prasme. Bėda tik ta, kad meilę gerokai užgožė kerštas, kurio poreikis niekada neišnyko, išskyrus pačioje finalinėje scenoje stebint jaunąją Ketę ir Hertoną, kai jie abu pakėlė į jį Ketrinos akis. Šitas momentas knygoje apskritai buvo toks. Tiesiog. Vau.

Kaip ir sakiau, šita knyga tokia daugiasluoksnė, tokia sudėtinga, čia yra tiek daug diskusinių klausimų ir niuansų, kad aš sugebėjau paliesti vos vieną procentą jų, nekalbant apie tai, kad neprabilau apie antrąją istorijos dalį su Hertonu ir jaunąja Kete, kadangi knyga tarsi eina per dvi žmonių kartas - Hitklifas ir Ketrina tėra pirmoji. Žodžiu, lenkiuosi Emily. Skaitykite, jei dar neskaitėte.