Gyvenimas Pastaruoju Metu: Sausis'18

2018 m. vasario 9 d., penktadienis


Retai atsiprašinėju, bet visgi šįkart atsiprašau - pati labai norėjau kuo greičiau paskelbti ataskaitą apie sausį, nes turiu gausų sąrašą įvairių rekomendacijų ir paplepėjimų, bet... susirgau. Dar rečiau negu atsiprašinėju tai sergu, ir dar atsitik taip, kad apturėjus kelias savaites atostogų, prisireikė susirgti prasidėjus semestrui. Šiaip nieko baisaus, tik peršalimas su temperatūra, bet viskas užsitęsė taip ilgai, kad mama neapsikentusi davė man antibiotikų - ačiū jiems, dabar temperatūra dinginėja. Dabar iš esmės likau tik su radikulitu. Mama palingavusi galvą tarė, kad turėjo vis vien taip atsitikti kada nors, nuo viso mano sėdėjimo prie kompiuterio, gulėjimo skaitant ir nejudėjimo. Peršalimo užteko jam paskatinti. Tai va, judėkite, vaikai, nes turiu pasakyti, kad radikulitas - baisus daiktas. Esu pripratusi miegoti kaip kūdikis, todėl 3 nemigos naktys nuo pasiutusiai skaudančių strėnų kaip reikiant iškankino. Ah, bet gana skųstis. Jei dar įdomu, užmeskite akį, ką veikiau sausį - vis vien nutariau paskelbti.

Operetė. Iškart kitą dieną po Naujųjų metų su mama apsilankėme operetėje Vienos kraujas. Jei pernai pirmą kartą atradau operas, tai šiemet - operetes ir, tiesą sakant, pastarasis žanras man patiko kur kas labiau. Nežinau, operos manęs paprasčiausiai nežavi. Jei tektų rinktis, vis tiek pirmiau rinkčiausi teatrą, baletą, koncertą ar tiesiog bet ką kitą - opera būtų mano paskutinis pasirinkimas. Užtat pati maloniai nustebau, kad operetės žanras nuoširdžiai patiko. Nesu tikra, ar dėl paties žanro kaip tokio, ar tik Vienos kraujas buvo nepaprastai puiki operetė. O kuo patiko, net sunku įvardinti. Jei tektų brėžti supaprastintą analogiją, tuomet opera būtų drama, o operetė - komedija. Ir gal man šįkart paprasčiausiai labiau patiko gera pabaiga, linksma nuotaika, tikrai juokingos situacijos ir pakrizenti verčiantys veikėjai nei niūros įprastos operos tragedijos nuotaikos. Be to, pirmą kartą girdėjau, kaip tokiame pasirodyme dainuojama lietuviškai - kiek neįprasta ausiai, tačiau visgi mūsų kalba pasirodė maloni. Žodžiu, net jei operos jums ne itin patinka taip, kaip ir man, nespjaukite į operetes, o pirmiausiai - į Vienos kraują! Ir juokinga, ir žavu, ir gražūs kostiumai bei dekoracijos, geri aktoriai ir siužetas.

Sesija. Aišku, neišvengiama yra tarti bent porą žodžių apie šį reiškinį, nors būnant padoria moksliuke niekada nepasakau nieko naujo. Tad ir šįkart vienintelis pasikeitimas - ne šiaip gerai, o geriausiai per visą akademinę karjerą išlaikyti egzaminai (na jau, leiskite pasigirti - visi egzaminai 10!). Priėmiau tai kaip dar vieną gerą studijų pakeitimo ženklą. Pradėjau svarstyti, gal netgi stipendija šviečiasi. Tiesa, smulkmena ta stipendija, bet vis malonu.

Filmai, Oskarai ir knygos. Kadangi sausio gale mano tėtis švenčia gimtadienį, visada pasistengiu jį tuomet aplankyti. O kai aplankau, paprastai einame į kiną. Šįkart žiūrėjome Vandens formą - po kelių dienų sužinojau, kad šis filmas nominuotas net 9 oskarams + nominacijos aktorių kategorijose. Tai Pano labirinto režisieriaus darbas - jei esate matę šį filmą, galite turėti nuojautą ir apie Vandens formą. Bent jau man Pano labirintas yra toks vienas tų tradicinių filmų, kuriuos, rodos, matė visi, tad iškart buvau sudominta ir naujojo darbo. Režisierius išlaikė savo braižą ir filmas išties buvo keistokas, tačiau kažkuo intriguojantis ir išlaikantis dėmesį. Tėtis dar pakomentavo, kad be pagrindinės aktorės ir jos gyvenime svarbią vietą užimančio senuko, visi kiti charakteriai buvo nupiešti kaip atstovaujantys kanonams - blogietis agentas, rusų šnipas ir t. t. Bet tai nebuvo trukdis, tik šiaip pastebėjimas. Jei mėgstate nestandartinius filmus, siūlau pažiūrėti. Nors mačiau, kaip viešojoje erdvėje intelektualai purkštavo, kas čia per nesąmonė, visgi man tai pasirodė graži pasaka.

Kalbant apie Oskarus, esu didelė šio renginio gerbėja. Jau nuo mokyklos laikų kasmet su drauge susėdame (tiesa, susėdame paraleliai virtualiai, kiekviena prie savo kompiuterio ekranų) ir žiūrime transliaciją, jei tik pavyksta ją rasti ir nulaužti. Kadangi yra tam tikri oficialūs Oskarų transliuotojai, tai šiaip sau paprastai Oskarų neimsi ir nepažiūrėsi - transliuotojai tik Amerikoje, o visus piratautojus gaudo. Už tai vienais metais visiškai nepavyko pažiūrėti, bet daugiau visada sekdavosi, tai tikiuosi, kad seksis ir šiemet (pernai draugo pažįstamas net paklausė, kaip man taip pavyko rasti transliaciją, ot tai hakerė pasijaučiau). Žinoma, visada nervuoja, kad Oskarai vyksta sekmadienį ir dar naktį (patys apdovanojimai prasideda 2h ryto), kai kitą dieną reikėdavo į mokyklą ar dabar reikia į paskaitas, o kur dar įdomiausių kategorijų apdovanojimai, prasidedantys tuomet, kai jau reikia eiti į dušą ir ruoštis dienai... Bet vis vien kasmet žiūrime, kasmet įdomu ir kasmet laukiu. Taip pat, aišku, stengiuosi peržiūrėti ir kuo daugiau Oskarams nominuotų filmų, nes juk kaip kitaip žinoti, už ką sirgti. Kol kas pasižiūrėjau tik 2 filmus, bet dar yra laiko.

Kitas filmas mano sąraše - Call Me by Your Name, tačiau pagaliau pirmiau ne peržiūrėjau filmą, o sužinojau, kad yra knyga. Su daug populiarių bestselerių, tarkime, Gone Girl ar pan., nežinodama peržiūrėdavau filmą, o tik po to atkasdavau, kad yra knyga. Be abejo, vis vien galėčiau perskaityti knygas, bet pagal tokius bestselerius filmai yra pastatyti taip puikiai, kad tiesiog nebematau prasmės skaityti. Ir visgi su Call Me by Your Name pirmą kartą padarysiu taip, kaip priklauso - perskaitysiu knygą, ir tik tada žiūrėsiu filmą, kad ir koks jis atrodytų nuostabus, ir kad ir kaip jį magėtų peržiūrėti dabar.

Kalbant apie bestselerius ir filmus, sausį peržiūrėjau irgi pernai plačiai nuskambėjusį The Girl on the Train. Nors žinojau, kad egzistuoja knyga, visgi sakiau, kad tokie filmai paprastai būna tikrai gerai pastatyti, tad šįkart sąmoningai apsisprendžiau geriau pažiūrėti filmą. Iš pradžių likau nusivylusi, nes tikėjausi kažko panašaus kaip Gone Girl, kuris anuomet man nurovė stogą ir mintyse jį pakrikštyjau geriausiu 2015 m. filmu, o The Girl on the Train net nepasirodė panašus. Bet viskas pasikeitė prasidėjus paskutiniam filmo pusvalandžiui, kuriame įvykiai pasisuko tikrai netikėtai įdomiai ir filmą baigiau žiūrėti pakankamai susižavėjusi. Jei patinka tokie populiarūs detektyvai, tai irgi siūlau pažiūrėti / paskaityti tiek Gone Girl, tiek The Girl on the Train.

Serialai. Dar šiek tiek į akių varvinimo temą - sausį peržiūrėjau du serialus. Pirmasis - The End of The Fucking World, turbūt labiausiai trendinantis šou tarp jaunimo pastaruosius kelis mėnesius. Labai trumpas - vienas sezonas, 8 serijos po 20 min. - peržiūrėjau per 3 valandas. Serialas apie du keistuolius paauglius - Jamesas ir Alyssa išsiruošia į nuotykingą kelionę norėdami surasti Alyssos tėvą. Absoliučiai tobulas garso takelis, puiki istorija ir tiesiog estetinė ekstazė akims - norėčiau dar kartą savo gyvenime taip puikiai praleisti tris valandas prie kompiuterio ekrano.

Kitas peržiūrėtas serialas - Stranger Things. Jei apie jo išėjimą girdėjau gana miglotai, tai antras sezonas pernai metų rudenį, rodos, pasiglemžė visus pažįstamus. Tada su draugu pajautėme, kad serialas turėtų būti labai geras, bet sąmoningai jį pasilikome sukrimtimui per kelias dienas po sesijos. Ir teisingai padarėme, nes atsiplėšti nuo serialo nesutrukdė net kelionė į Varšuvą ir 2 sezonus peržiūrėjome per kelias dienas. Patys serialą pavadinome Twin Peakso paprastąja versija mirtingiesiems (pripažinkime, Twin Peakse neretam visko pasirodo per daug). Nemažai geros mistikos, nerealūs aktoriai, taipogi šaunus garso takelis ir t. t., ir t. t. - šis serialas turi viską. Jei dar nematėte, tikrai rekomenduoju ir iš anksto pavydžiu jums 17 serijų džiaugsmo...

Varšuva. Draugo gimtadienio proga (na, ir proga, kad labai norėjau kur nors pakeliauti) suorganizavau 3 dienų kelionę į Varšuvą. Žinoma, apie tai bus atskiras įrašas, todėl dabar tik pasakysiu, kad miestas man tikrai patiko ir jau dabar mielai svarstau galimybę grįžti ten vasarą.

NDG. Šiemet norėčiau apsilankyti Nacionalinėje dailės galerijoje bent kiek dažniau - ten nuolat vyksta įdomių parodų, bet daugiau nei kartą ar du per metus nueiti apžiūrėti prisiruošti taip ir nepavyksta. Sausį su draugu, kuris šiek tiek mėgėjiškai domisi architektūra, apsilankėme lenkų archiktekto O. Hanseno parodoje, kurios esmė buvo pademonstruoti kūrėjo atviros formos koncepciją, t. y. kaip tam tikra prasme žmogus ir architektūra turėtų sąveikauti - šie du dalykai nėra atskiri vienas nuo kito. Taip pat pristatomas įdomus, nors ir neįgyvendintas, O. Hanseno projektas Aušvičo koncentracijos stovyklai. Nuoširdžiai siūlau apsilankyti, paroda dar veiks iki vasario 25 d.

Stalas. Berods gruodį minėjau, kad 2018-ais labai norėčiau įsirengti darbo vietą namuose. Na, pagaliau galiu pasakyti - pagaliau! Yra stalas, yra kėdė, ir štai laiminga pasidėjusi kompiuterį ant stalo, sėdėdama rašau šį įrašą. Manau, kad kada nors apie viską parašysiu atskirą įrašą su nuotraukomis, tačiau kol kas dar ieškau įvairių smulkmenų, kurios darbo vietą padarytų labiau sava ir asmeniška. Atrodo, kas tas stalas, bet kaip džiugu!
_____________________________________

Štai taip ganėtinai greitai prabėgo mano mėnuo. Ir tradiciškai norisi paklausti - o kaip jūsiškis? Pastebėjau, kad žmonėms sausis praeina arba be proto greitai, arba atrodo, kad sausio 15-ta yra jau sausio 74-ta. :) Ar, na, apskritai - kaip gyvenate?

3 komentarai

  1. Gyvenu pavasario laukimu. Kiekvieno sezono trečiasis mėnuo man yra beprotiška kankynė - mat pradedu gyventi ateinančiu sezonu. Na, išimtis gal tik gegužė būtų, bet ir tai :D
    o Lenkija apskritai yra labai nuvertinamas perlas, buvau porąsyk keliuose miestuose, ir tikrai smagu, nebrangu, yra į ką pažiūrėti ir ką nusipirkti, vieni pliusai žodžiu :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Teisybė, aš irgi gyvenu pavasario laukimu... Na, ar bent jau kol pliusinė temperatūra pasidarys ir sniegas kartu su pliurzom dings - turiu naujus batus, bet jie su drėgme labai nedraugautų, tai vien dėl to laukiu. :D Bet, aišku, ir apskritai!
      Ir dėl Lenkijos pritariu! Tikrai kada nors norėtųsi dar aplankyti bent jau Gdanską ir Krokuvą.

      Panaikinti
  2. Aš, kaip ir Živilė, manau, kad Lenkija labai nuvertinta. Kiek buvau (Olštyne du kartus, Gdanske, Krokuvoje, Lodzėje) labai patiko. Reiktų kada ir Varšuvą patikrinti, tik ji mažiausiai traukia.
    Mano mėnesis buvo gana ilgas. Iš karto iš tipio miške šovėm į Taliną, grįžę - į Kauną. Tada gyvenom gyvenom gyvenom ir į Daugpili traukiniu nuvykome. Ir viskas per vieną mėnesį, net nesitiki.

    AtsakytiPanaikinti

© vinilina. Design by FCD.