2017 Apibendrinimai, Dovanos & Pažadai

2018 m. sausio 5 d., penktadienis


Metus pradėsiu ir vėlgi bendro pobūdžio paplepėjimu. Tikiuosi, kad nepaisant sesijos, nuo dabar vėl pavyks įsivažiuoti į reguliarų tinkaraščio rašymo grafiką, tačiau kol kas dar šiek tiek norisi paplepėti apie praėjusius metus ir šventes (ką irgi kiek vėluoju daryti, bet ką jau čia).

Kalbant apie šventes, per 20 metų nebuvau turėjusi tokių smagių švenčių. Gal todėl, kad visą gruodį buvau labai užsiėmusi. Tačiau vis tiek spėjau susiruošti Kalėdoms, o per Kalėdas... absoliučiai ir visiškai ilsėtis. Kai per dvi Kalėdų dienas nieko neveikiau, tik valgiau ir skaičiau - po mėnesio varginančio lėkimo susisukusi lovoje jaučiausi praktiškai ekstazėje. Net ir Kūčios šiemet buvo pakankamai ramios. Kadangi visi susirenka tėvų namuose, žmonių nemažai, o dar mūsų šeima mėgsta garsiai šnekėti (aš taip pat) - didelis erzelys tiesiog neišvengiamas. Tiesa, tai smagu, tačiau tik pirmą valandą, už tai pernai man kaip reikiant įsiskaudėjo galvą. Tačiau šiemet kažkaip keistai pernelyg daug triukšmo nebuvo, kuo iš esmės džiaugiuosi. Taip pat, kaip ir žadėjau, pagaliau nuėjau į Bernelių mišias - seniai bebuvau bažnyčioje, bet su džiaugsmu pastebėjau, kad Bažnyčia dalinai adaptuojasi prie XXI a. poreikių ir mišios toli gražu nebuvo nuobodžios. Na, o tada dar sekė tarpušvenčio laikotarpis! Mintyse šyptelėjau pamačiusi, kaip iškart po Kalėdų daugelis nusipuošė eglutes. Bet juk būtent tada reikėjo pradėti jas visu pajėgumu švęsti - tokia viso tarpušvenčio ir pačių švenčių esmė. Taigi, aš pati, nors gruodžio mėnesį neturėjau ne tiek laiko, kiek noro perdėtai džiaugtis Kalėdomis, tarpušvenčiu pasinėriau į viską stačia galva. Daug skaičiau, žiūrėjau Harį Poterį, ir tiesiog vegetuodama leidau užplūsti maloniam tingumo jausmui. Dar prieš šventes aplankiau kelis artimus draugus ir giminaičius, o štai iškart po Kalėdų sugebėjau per vieną dieną (!) susitikti su dviem (!!) dvejus metus (!!!) nematytomis draugėmis! Buvo be proto smagu atsigriebti už tiek laiko.

Beje, kikendama mėgstu pajuokauti, kad mano norai visada pildosi. Per šventes buvau labai įnikusi į dviejų dalių istoriją apie merginą violončelininkę ir tyliai sau pasvajojau, kad kaip tik dabar norėčiau pasiklausyti šio nuostabaus instrumento koncerto. Ir štai kitą dieną tėvai pakvietė kartu su jais nuvykti į Martyno Levickio koncertą. Taip taip, M. Levickis groja akordeonu, tačiau jam akomponavo ir harmoniją kūrė nemažai kitų instrumentų (ypatingai styginių), tarp kurių buvo ir dvi violončelės. Pasirodymas išties patiko, Levickiui parako, įsijautimo ir profesionalumo tikrai netrūko. Gal tik ne itin sužavėjo pirma koncerto dalis, kurioje buvo atliekama vieno argentiniečio kompozitoriaus kūriniai, tačiau tai sakau labai subjektyviai - paprasčiausiai man asmeniškai muzika pasirodė kiek per griežta ir per kampuota. Užtat antrojoje dalyje, kurioje buvo atliekami Vivaldžio kūriniai, sėdėjau net užsimerkusi iš malonumo. Iš tikrųjų dar kažkada kalbėjome su pažįstama, kad klasikinės muzikos koncertai šventiniu laikotarpiu yra kažkas nuostabaus. Kai keliauji per miestą, pasidabinusį šviesomis, o vėliau pasipuošusi sėdi salėje, jokiu kitu laikotarpiu šio žanro muzika neskamba taip puikiai.


Kalbant apie dovanas, džiaugiausi gavusi įvairių smulkmenų. Prisimenu, kai buvau mokykloje, girdėdavau praktiškai skundus, kad šiemet - ir vėl kojinės. O man tai atrodė labai smagus reikalas, nes tokių, atrodo, įprastinių dovanų niekada negaudavau. Už pastaraisiais metais, o ir dabar, mane tikrai daro laimingą dar viena pora vilnonių kojinių bei viena nuostabi paprastų prancūziškų pora (taip jas pavadino mano krikštamotė). Taip pat džiaugiausi net dvejomis pižamomis, žiemiškomis ausinėmis, pora atvirukų, gausybe saldainių ir arbatų, tarp kurių buvo ir be proto mėgstama Basilur (nuotraukoje matoma Frosty Afternoon - puiki). Krikštamotė parinko smagų rinkinuką iš L'Occitane - kaip gi aš be kosmetikos, jau nekantrauju išbandyti. O ir pati Kalėdų Seneliui pakuždėjau, kad labai norėčiau DKNY kvepalų - su jais mane sieja romantiška istorija, bet ją pasiliksiu kitam kartui (ko gero, atskiram įrašui apie šiuos kvepalus), todėl kai prieš beveik du metus išlašinau paskutinį jų lašą, neabejodama sau pareiškiau, kad noriu pakartoti. Ir pagaliau akimirka atėjo. Aišku, Kalėdos dažniausiai neapsieina ir be finansinės paramos, tad jau planuoju, ką už kelių savaičių veiksiu Varšuvoje iiir - nusipirkau kėdę iš The Chairs! Kažkur jau rašiau, kad labai maga namie įsirengti darbo vietą - tai tikrai vienas iš 2018 tikslų. Taigi, pirmąjį iš dviejų svarbiausių komponentų jau turiu, dabar beliko stalas ir kelios smulkmenos. Atrodo, baisaus čia daikto, kėdė. Bet lažinuosi, kad jūs dar nematėte, ką pardavinėja The Chairs - ten užėjus, kėdė pasirodo besantis stebuklingas daiktas ir norisi visų. Tai tokie mano džiaugsmai šiemet. Vėlgi primenu, kad rašau tai ne norėdama pasigirti, tačiau suprasdama, kad aplink mane esti tokių pat didelių smalsuolių kaip ir aš pati - o man visada smagu sužinoti, ką gi žmonės gavo dovanų, tad nepamirškite palikti komentaro!

O dabar - prie plepalų, susijusių su Naujais metais. Ypatingai švęsti neketinau, ketinome su draugu pasilikti pas mano tėvus Kėdainiuose, todėl iš esmės palikau viską savai eigai - man tik buvo svarbu vidurnaktį nuvažiuoti į miestą ir paspoksoti į fejerverkus. Ir taip jau susiklostė, kad spontaniškai su viena iš tų du metus nematytų draugių sumetėme planą švęsti kartu. Pasikvietėme dar kelis žmones ir, juokingiausia, kad beveik niekas nieko nepažinojo, tačiau buvo vis tiek smagu. Tiesiog susikūrė šilta atmosfera ir juokaudami prasėdėjome iki trijų ryto. Vidurnaktį, kaip ir norėjau, nuvažiavome iki senamiesčio. Geriausia, kad fejerverkus stebėjome iš tokio Kėdainių taško, kuriame dar apskritai nebuvau buvusi, tad šitame nuobodžiame mieste atradau dar vieną mėgstamą vietą (beje, jau pradedu rimtai svarstyti apie Kėdainių turą - gal keliautojams po Lietuvą būtų įdomu?). Trumpai tariant, man 2018 sutikimas paliko tokį gerą jausmą. Be didelių lėbavimų ir triušmų, su nepažinta, tačiau pasirodžiusia linksma kompanija, viena geriausių draugių ir vaikinu iš šono - priimiau tai kaip gerų ateinančių metų ženklą. 

Kalbant apie praėjusius 2017, metai buvo įdomūs. Jaučiuosi padariusi nemažai ir kartu nepadariusi nieko. Iki dabar džiaugiuosi pakeitusi studijas. Ne taip ir mažai pakeliavau. Mačiausi su draugais, ėjau į kultūrinius renginius, daugiau skaičiau, metai buvo pilni bendradarbiavimų su naujomis kompanijomis ir, svarbiausia, įgyvendinau praėjusių metų tikslą - dažniau aplankiau savo tėtį. Tik kad norėtųsi visko dar daugiau. Tad to sau ir linkiu, ir toks bus mano mažas-didelis-vienintelis 2018 tikslas / pažadas: pasiimti gyvenime dar daugiau. Pabaigai, šiek tiek statistikos:

35 perskaitytos knygos
3 aplankytos šalys
1 sužavėjęs koncertas Filharmonijoje
3 išgirstos operos
1 pakeistos studijos
8 kartai, praleisti kino teatre
4 sudalyvauti koncertai
1 išgelbėtas bakalaurinis
1 suorganizuotos išprotėjusius žurnalistų dienos
8 priglausti ir auginami sukulentai
1 vietoje festivalio aplankytas suvažiavimas (Santaros-Šviesos)
nesiimsiu skaičiuoti, kiek aplankytų naujų ir senų kavinių bei išgertų kavos puodelių
6 iš naujo arba visai naujai atrasti Lietuvos kampeliai

________________________________________


Ei, lauksiu komentarų! Kaip praėjo jūsų metai? Senieji ir Naujieji? Kokių tikslų išsikėlėte? Ar apskritai juos keliatės? Ką dovanų gavote?!

5 komentarai

  1. Dėl kojinių ABSOLIUČIAI sutinku - aš taip norėjau šiemet gauti kalėdinių čiotkų kojinių, arba pati prisipirkt jų - GYVATĖS IŠPIRKO VISKĄ!!!! Šiemet kažkokie crazy metai, neprisimenu, kad kalėdinės prekės kada būtų buvusios šitaip iššluotos. Tai džiaugiausi, gavusi smagių kojinių :D aš sausio pabaigoj į Gdanską keliauju, tai irgi labai džiaugiuosi. Varšuva jėga, senamiestis mažas, bet šopingui vietos SOČIAI

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Gyvatės tikrai! :D Ir smagu girdėti dėl Gdansko, būtinai ir aš kada nuvažiuoti norėčiau. O gal papasakosi, kokios ten vertos dėmesio šopingo vietos Varšuvoje?? Neketinu būti full mode crazy pirkėja, bet nusižiūrėjau kelis daiktus, kurių nėra Lietuvoje ir norėčiau įsigyti, tai gal ko nors dar nežinau. :D

      Panaikinti
  2. Labai jaukus įrašas :). Grįžau po atostogų bandau ir darbuose, ir interneto skaitiniuose atsigriebti. Kaip tu čia kategoriškai apie tai, kaip reiktų švęsti šventes ir jų esmę :). Man tai Kalėdų džiaugsmą ir nuotaiką kelia jų laukimas. Jau Kalėdų rytą norisi šokti džiaugsmo šokį, kad štai jos ir atėjo, gal jau galim viską nurinkti? Taip buvo visada, tad tais laikais, kai eglutę puošdavom per Kūčias, ja džiaugdavausi tik dieną, po to ji tapdavo kažkokiu trukdžiu, kurį nekantru paslėpti nuo akių :D
    Mes išlaikėm tradicija Naujuosius sutikti nakvojant miške :) Buvo šalta ir smagu :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėkui. :) Tai aš irgi taip pat bandau atsigriebti - tavo kalendorių įrašus vien kol perskaičiau. :D Aišku, čia tikrai ne skundas!
      Dėl Kalėdų - gal ir tavo tiesa, per griežtai pasakiau. Kita vertus, manau, kad yra vienas dalykas, kai yra asmeninės tradicijos / asmeninis santykis su kažkuo, ir kitas, kai yra judama pasroviui su mase. Laikau save nuosaikia konservatore, toks jau mano požiūris, kad man iki tam tikrų ribų yra svarbios tradicijos, savi principai, vertinu, kai žmogus turi savo nuomonę (tačiau su juo vis vien galima diskutuoti, jis nėra kažko aklai įsikibęs - kaip su tavimi). O pripažinkime, kad dauguma žmonių į tą švenčių bumą įsitraukia dėl visuomenės tendencijų... Tai gal tokį skirtumą brėžčiau, bet iš tikro nežinau, palieku klausimą atvirą, dėl visko galima diskutuoti.
      O apie tavo Naujuosius metus, nors ir nepalikau komentaro, bet skaičiau - žiauriai faina! :D

      Panaikinti
    2. Na, tos visuomenės tendencijos formuojasi gi nuo vaikystės. Aš labai jau nepamenu, kada naujieji metai tapo Kalėdomis (visgi gimiau ir augau tais laikais, kai pirmieji buvo didesnė šventė). Bet jau nuo tada kai atmintis gyva žinau, kad puošdavom eglę per Kūčias, nupuošdavom per Tris Karalius ir jau būdama paauglė jausdavau irzulį, kad "taip reikia daryti" :) Nes tokios tradicijos, nes visi taip daro. Tad jau užaugusi nupuošiu eglę anksčiau. Jei gyva, tai naujųjų išvakarėse, tada vežamės į mišką ir sudeginam lauže, kurį kūrenam. Jei dirbtinė, tai iš karto grįžusi iš visų giminių :). O bet tačiau, puošmenų nurinkimas man jokiu būdu nėra šventės pabaiga. Kaip tik atrodo, kad buvo ryšku, aktyvu, visi laukėm, blizgėjom, tviskėjom, o dabar ramuma, tyla, gatvės tuščios, blizgučiai nurimti, švaria galva galima laukti naujųjų :).
      Dėl Naujako tai visi sako, kad faina, bet jau 10 metų kviečiam norinčius prisijungti ir niekas nepasirašo. O kai pagalvoju, pirmą kartą aš išvažiavau a) nepažinodama žmogaus su kuriuo važiuoju (pirmą kartą gyvai pasimatėm po Kalėdų, tai tik kelios dienos prieš), b) neturėdama supratimo kiek ten bus šalta ir ką rengtis, c) neturėdama patirties nakvojime lauke net vasarą :). O kitiems siūlom jau suteikt visą info, vistiek nepasirašo :)

      Panaikinti

© vinilina. Design by FCD.