2013-2015 Beauty Vibes. Teikia „Blogger“.

Pirma Pažintis Su Londonu

Liepos vidurys, vidurnaktis.
*dzingt* suskamba telefonas, pranešantis, kad atėjo žinutė į messengerį. Prieš 10 minučių atsigulusi, jau esu apsnūdusi, tad pramerkiu vieną akį ir numoju ranka – palauks iki ryto, turbūt ir vėl draugė.
Atsikėlusi ir atsinešusi lovon rytinę kavą, pakeliu ir telefoną. Pasirodo, vidurnaktį žinutė buvo atėjusi nuo mamos: Labas. Nori varyti į Londoną?
Klapteliu blakstienomis, bet čia dar ne viskas. Kita žinutė, matosi, atėjusi pirmą valandą nakties, kai jau pūčiau devintą sapną: Tai va, žinok, rugsėjį varom į Londoną!

Štai taip, mieli skaitytojai, mūsų šeimoje atsitinka kelionės. Kiti planuoja, ruošiasi, taupo, sveria visus variantus, ieško kažkokių prabangių viešbučių, pasiūlymų, derinasi prie to baisaus daikto, vadinamo Novaturu ir daro dar balažin ką. O mano mama, taip pat ir aš – pamatom bilietus ir imam, net nesvarbu, kad nežinai, ką kitą mėnesį valgysi. Taigi, varom, tai varom – gūžtelėjau pečiais aš ir taip rugsėjį dvi su puse dienos praleidau Londone.

Prieš Londoną buvau nusiteikusi skeptiškai. Ne todėl, kad nenorėjau keliauti. Keliauti mėgstu bet kur, net jei pasiūlytų rytoj nuvykti į Balbieriškį, užsidėčiau kuprinę ir važiuočiau. Tačiau Anglijos sostinė... Tiesa, mačiau nuotraukas, žiūrėjau filmus ir video, klausiausi muzikos, skaičiau knygas ir patirtis. Žinojau, kad Londonas gražus miestas, nekalbant apie tai, kad Anglija yra nuostabi šalis. Tačiau kažkas mane stūmė nuo jo – ko gero tai, kad Londonas yra patapęs kliše. Miestu, kur renkasi emigrantai, kur lietuviai pilasi iš kiekvieno kampo ir savo nekultūringu elgesiu ir pigiomis blakstienomis teršia gatves bei šalies įvaizdį. Atrodė, kad visiems Londonas yra kažkoks rojaus sodas, kur nuvažiuoji ir neri į gėrybių kalną. Pati niekada taip nemaniau, o visi tie faktoriai, kuriuos čia suminėjau, man visada darė tarsi užteršto ir nuvalkioto miesto vaizdą.

Visgi turbūt reikia pačiam ten nuvažiuoti. Nes vos atsidūriau centre, ėmiau ir... įsimylėjau. Va taip rimtai, tokia meile, kokia iki šiol degu Portugalijai – į tą šalį noriu sugrįžti bene kasdien. O iš mano pusės tai yra labai rimtas pareiškimas. Aš vis dar nesuprantu, kodėl žmonės ten emigruoja, nes kainų santykis yra praktiškai 1:1, o kai santykis toks, 3x didesnis minimalus atlyginimas nesudaro visiškai jokios esmės. Tačiau pakeliauti, aplankyti, šiaip pagyventi, apsistoti - Londonas visiškai pavergė mano širdį. Mielai grįžčiau dar ir dar kartą, nes, hm, net nežinau, galbūt lekiant šitaip, kaip lėkėme mes, ir įmanoma apžiūrėti pagrindinius objektus per porą savaičių, tačiau nuodugniai miestą pažinti reikėtų bent poros mėnesių. Žodžiu, baigiant šitą susižavėjimo tiradą tenoriu pasakyti, kad net jei kaip ir aš laikėte Londoną kliše, jokiu būdu nenurašykite jo - juk bilietai pigūs, tai duokite jam šansą jus apkerėti.

Šįkart puikiai sudėlioto plano neturėjome, tad kai išlipome Victoria autobusų stotyje (važiavome nuo Luton oro uosto), tiesiog išsitraukėme žemėlapį ir pradėjome žvalgytis, kur ką arčiausiai galime pamatyti. Pirmuoju mūsų aplankytu objektu tapo Bekingemo rūmai, o bežingsniuojant buvo puiki proga sugauti pirminį miesto įspūdį. Skaičiau, kad kažkuri keliautoja pavadino save vaikščiotoja, t. y. kad jai yra svarbiau paprasčiausiai praeiti miesto gatvėmis negu aplankyti objektus iš sąrašo. Aš save pavadinčiau tarpiniu variantu - veikia ir vidinis matė visi, noriu pamatyti ir aš, tačiau bendram atmosferos prisiminimui man tikrai labai svarbu patyrinėti tipines miesto gatveles, o Londone akis paganyti yra į ką. 

Į pačius Bekingemo rūmus nėjome, nes (a) bilietų kainos Londone nėra mažos; (b) jei neklystu, bet kada ten neįeisi, reikia ištaikyti laiką, eiti su ekskursija ir t. t. Tačiau man patiko ir apžiūrėti rūmus iš išorės. Patys rūmai didelio įspūdžio nedaro, nes labai panašių architektūrinių pastatų galima aptikti visoje Europoje, tačiau tvora, o vaikeli, kokia tvora. Norėjau net prasižioti. Viskas taip nuostabiai suderinta - ir didybė, ir puošnumas, bet tikrai ne perspausta, nesijaučia jokio kičo ar pan. Nuotraukos tą grožį perteikia visai neblogai.


Nuo Bekingemo rūmų galima pasukti į nuostabią alėją, kurios vienoje pusėje yra parkas. Prajuokino, kad ne tik jame, tačiau apskritai visuose Londono parkuose labai laisvai laksto voverės, tad pamaitinti vieną iš rankos ar stebėti, kaip kita liuoksi per pievą, yra įprasta. Manau, tame parke apskritai būtų smagu praleisti daugiau laiko, galbūt surengti pikniką, nes aplinka sutvarkyta, toliau, matėsi, tyvuliavo ežeras, be to, pristatyta daug kėdžių-gultų, kad lankytojams būtų patogu. Tačiau tąkart daug laiko neturėjome, nes į Londoną atvykome jau po pietų, apie 16 val., taigi, pasukome link Trafalgaro aikštės. Kaip ir nuotraukose, taip ir realybėje joje kiekvieną kampelį buvo nusėdę žmonės, o dar vakaras pasitaikė rudeniškai šiltas bei saulėtas, tad įsivaizduoju, kaip šaunu čia yra tiesiog pačilinti. Trafalgaro aikštėje taip pat stovi Nacionalinė dailės galerija, kurios lankymas yra nemokamas, tačiau Londono muziejus mintyse palikau kitam vizitui.


Toliau patraukėme link Piccadily skvero. Prisimenate, kai rašydama apie Čekiją minėjau, kad mūsų laimė yra tokia, jog jeigu įmanoma kažką remontuoti ir uždangstyti pastoliais, tai mūsų vizito metu taip būtinai ir bus padaryta? Tai va, žymiosios Piccadily švieslentės irgi buvo uždangstytos. Jau toks isterinis juokas ima, kai pamatau kelionėje pastolius (beje, buvo ir dar viena vieta uždangstyta, skaitykite toliau). Na, bet nepaisant to, aikštė vis vien atrodė labai puikiai ir tikra žmonių traukos vieta. Negana to, būtent į Picadilly siūlau važiuoti, jei ieškote vietos, kurioje būtų galima greitai ir visko apsipirkti. Ne, prekybos centrų nėra, tačiau visai šalia - didžiulis Boots, Primark, nemaža vidutiniškai pigių suvenyrų krautuvė (pigiau nei oro uoste, bet toliau nuo centro galima rasti ir dar pigiau), be proto didelis Waterstones knygynas. Netoliese - Soho ir Kinų rajonai. Aišku, ko gero šopingui yra ir geresnių vietų, tačiau ir ši, išpuolanti pakeliui, visai neprasta.

Beje, kalbant apie Waterstones knygyną - jame būtina apsilankyti kiekvienam knygų gerbėjui. Esu skaičiusi apie kitą žymų Londono knygyną, kuris yra netoli Madam Tussaud muziejaus, tačiau Waterstones man parekomendavo viena sekėja instagram, kuri studijuoja Anglijoje ir žino įvairių įdomių dalykų. Taigi, Baker gatvėje esantį knygyną palikau kitam kartui ir vietoje to pasirinkau Waterstones. Ir. Dieve. Mano. 5 aukštai knygų. 5 aukštai. PENKI AUKŠTAI. Aš atėjau, supratau šitą faktą ir vos nenumiriau. Vien apeiti užtrukau pusantros valandos, o dar kol išsirinkau, ką nusipirkti (apie lauktuves papasakosiu pačioje pabaigoje)... Istorija, filosofija, fanastika, romanai, mada, net kelios atskiros knygų komodos Šekspyrui - viskas, ko tik širdis geidžia ir dar daugiau. Ir šiaip, ką jau ką, o knygas anglai apipavidalinti moka. Žinoma, ir kainos nemažos. Tarkime, pavarčiau nuostabią knygą, kurioje buvo iliustruoti įvairūs žemėlapiai - £30. Tačiau vis vien bent paklaidžioti po šį knygyną, tikiu, būtų kiekvieno knygas dievinančio žmogaus išsipildžiusi svajonė.


Šiek tiek nuvylė Kinų rajonas - paprasčiausiai tikėjausi didesnio, o visas rajonas realiai tėra kelios gatvelės. Tiesa, buvome labai rekomenduotame Wong Kei restorane, kuris gali sutalpinti 500 žmonių, kuo visai tikiu, nes restoranas užima 3 ar 4 aukštus. Vietą rekomenduoju vien dėl atmosferos - va būtent taip Kiniją ir įsivaizduoju: aptarnauja patys kinai, visur maišatis, klegėjimas, maisto kvapai, karštis, visi laksto, žmonių milijonas... Man tikrai nuoširdžiai buvo linksma. Visur išstatyti dideli apvalūs stalai ir Wong Kei visiškai normalu prie vieno stalo valgyti keliese. Tarkime, mes sėdėjome kartu su dviem britų verslininkais. Maistas kaip maistas, būna geriau, bet su Kaziuko muge nepalyginsi, be to, kainos Londono standartais tikrai ne itin kandžiojasi (£7-£8, kai paprastai visur prasideda nuo £10) + malonu buvo gauti arbatinuką arbatos nemokamai. Smagi vietelė!


Antrąją dieną pradėjome nuo Londono apžvalgos iš aukščiau. Yra keli variantai, kaip tai galima padaryti, žinomiausi iš jų - London Eye ratas ir Shard dangoraižis (pastarasis matysis vienoje nuotraukoje, žr. žemiau), tačiau malonumas patekti į kurį nors iš jų yra vienodai brangus - apie £26 žmogui. Užtat pasirinkome kitą tokią pat šaunią apžvalgos vietą, o dar ir nemokamą - Sky Garden. Tik registruotis ten reikia prieš maždaug 2 savaites ir atvykti paskirtu laiku. Oficialiai galima būti valandą, tačiau niekas netikrina. O vaizdai į Londoną atsiveria puikūs. Kitas klausimas - koks tas Londono vaizdas. Manęs sostinė iš aukščiau pernelyg nesužavėjo - lyg ir gražu, bet viskas pilkoka, industriška ir net išskirtinės įžymybės paskęsta tame bendrame vienodai pilkame fone. Kartais miestų panoramos žvelgiant iš aukštai tikrai užburia, ypatingai senamiesčių, tačiau man Londonas daug labiau patiko būnant ant žemės. Nepaisant to, atrodo, miestą apžvelgti iš aukščiau yra kaip ir privalomas kiekvienos kelionės punktas, tad Sky Garden tam puikiai tiko. Jei svarai kišenes spaudžia, galima ir pavalgyti ar išgerti kavos, nors vien kava, jei gerai prisimenu, kainavo £3-£4 - tolesnes kainas galite įsivaizduoti patys.


Nusileidusios iš Sky Garden patraukėme tokiu kaip ir tradiciniu maršrutu, kuriuo einant galima pamatyti visus gerai žinomus Londono objektus. Nėra daug ko pasakoti, te nuotraukos kalba už mane, nes visus pastatus apžiūrėjome tik iš išorės - patekti į vidų vėlgi ir bilietai nemažai kainuoja, be to, dažnai reikia registruotis iš anksto, eiti su ekskursijomis ir t. t. Pirmiausiai praėjome pro šalį pro Tauerį, tuomet pro tikrai įspūdingą Tauerio tiltą. Pasukus į dešinę nuo jo galima atsidurti gražioje, tvarkingoje industrinėje krantinėje, kur mano galva, galima tiek prisėsti pailsėti, paužkandžiauti ar tiesiog paganyti akis į stiklinius šiuolaikinės architektūros kūrinius. Netoliese plūduriuoja ir žymusis karinis laivas Belfast.


Keliaujant krantine galima pamažu ir nužingsniuoti iki London Eye, Parlamento ir kt. objektų, tačiau mes tingėdamos pavažiavome vieną stotelę metro. Išlipome visai prie pat London Eye rato, o šiek tiek prieš jį, prie Hungerford tilto, užėjome tikrą atradimą - maisto turgelį a la Open Kitchen stiliumi. Jei žinote, kas yra Open Kitchen, daugiau pasakoti ir nereikia, bet jei nežinote - Open Kitchen yra Vilniuje ir Kaune vasarą veikianti iniciatyva, kai į vieną vietą suvažiuoja nemažai įvairių maisto furgonų (dažnai ir restoranų, į kuriuos šiaip bet kada galima nueiti) ir vietoje, gryname ore pardavinėja šviežų maistą. Taigi, Londone tokie turgeliai yra vienas geriausių išradimų, nes maistas šviežias, o kainos, vėlgi, Londono standartais nepraardo kišenės. Taip pat galima rasti įvairiausių tautų virtuvių. Mes ten ir pavalgėme, pirkome šviežiai iš krosnies ištrauktas picas, kurios kainavo po £7-£8. Galima rasti ir dar pigesnių, ir brangesnių patiekalų.

Toliau prasukome pro London Eye, perėjome dar vieną tiltą ir atsidūrėme prie Anglijos Parlamento. Jau einant tiltu man Big Benas kėlė įtarimą, kad atrodė ne visai taip, kaip turėtų... Ir taip, paėjusi dar kelis žingsnius supratau, kad ir jis apdangstytas pastoliais. Parlamentas irgi. Vėl bravo mūsų sėkmei. Kita vertus, gal mums šiek tiek ir pasisekė, nes pastoliais buvo apdangstyta tik apačia ar tokios vietos, kurios per daug vaizdo negadino, tačiau vienos sekamos merginos instagram mačiau, kad štai dabar po pastoliais Big Benas jau paslėptas visas.


Netoliese stovi ir įspūdinga Westminster'io abatija. Mane visada kaip nors ir ne praktikuojančią, tačiau vis vien katalikę, siutina pinigų ėmimas už įėjimą į Dievo namus. Nukrypsiu nuo temos, bet nors pasiusk didesnio absurdo nebeįmanoma sugalvoti. Iš principo neinu į bažnyčias, kuriose įėjimo mokestis yra didesnis nei keli eurai, nekalbu apie Westminster'io abatijos ~£20 mokestį. Tiesa, dažnai kiekviename keblume egzistuoja plyšys - į abatiją galima patekti nemokamai per sekmadienio mišias. Taigi, sau pasižadėjau kitą kelionę į Londoną planuoti su pasilikimu sekmadienį, nes visgi tokią didybę pamatyti iš vidaus tikrai magėjo.


Na, ir galiausiai dieną užbaigėme vizitu į Madame Tussauds muziejų. Įdomu, kad dabar Booking.com užsisakant kai kuriuos viešbučius pradėjo siūlyti100 kuponus pamatyti miesto atrakcijoms. Nežinau, kaip tiksliai visa ši sistema veikia, reikėtų pasidomėti atskirai, tačiau tenka sutikti, kad iniciatyva šauni. Galbūt taip bando persivilioti klientus iš AirBNB? Gerai viską paskaičiavus netgi gali pasirodyti, kad vien dėl kupono verta labiau apsistoti viešbutyje nei AirBNB, nes išsiminusuos išlaidos atrakcijoms. Kaip sakiau, reikia skaičiuoti. Mes irgi gavome tokį kuponą ir nors ilgai svarstėme, kur smagiau jį panaudojus, vien dėl sesių apsistojome ties Madame Tussauds vaškinių figūrų muziejumi.

Turiu pripažinti, kad buvo smagiau nei tikėjausi. Mintyse buvau iš anksto šiek tiek nurašiusi muziejų, nes kas gi tokio gali būti įdomaus vaškinėse figūrose, tačiau, tarkime, pasimaivyti fotografijoms, kad sutikai savo dievuką Leo ir pakrizenti yra neabejotinai smagu. Dar juokingiau buvo, kai pavargusi ir įsmeigusi akis į vieną tašką atsirėmiau į sieną kelioms minutėms pailsėti ir parymoti, o tada prie manęs priėjo keli žmonės ir pradėjo apžiūrinėti! Dar kelias sekundes tęsiau spektaklį, bet galiausiai neiškenčiau, pradėjau juoktis, nes situacija buvo tikrai komiška. Negana to, tie žmonės išsigando ir staigiai atšoko nuo manęs, kas rezultate abiems pusėms vėl sukėlė daug juoko. Kaip turbūt supratote, pati buvau palaikyta figūra. Žodžiu, nežinau, ar visa atrakcija verta £26, bet štai taip apsilankyti nemokamai man patiko.


Trečiąją dieną turėjome važiuoti į Hario Poterio Warner Bros studiją, tačiau prieš tai dar nutarėme apsilankyti dviejuose žymiausiuose Londono rajonuose-turguose: Camden Town ir Portobello. Dar prieš apsilankydama jau juokiausi iš Portobello, nes tuo pačiu vardu pavadintame Vilniaus bare 4 mėnesius išdirbo mano draugas, tad iš anksto buvo įdomu pamatyti vietą, įkvėpusią gana gerai žinomo ir nuolat verdančio baro pavadinimą.

Jei tektų lyginti ir rinktis, man labiau patiko ir rekomenduočiau Camden Town. Tai visiškas crazy jaunimo rajonas su daugybe spalvingų namų, prekių, žmonių. Galima rasti ko tik širdis geidžia: antikvarinių veidrodžių, cosplay kostiumų, kerzų (juos visus apžiūrinėdama negalėjau nepagalvoti, kaip reaguotų kerzams prisiekusi Salomėja:), be proto gražių atvirukų, skudurynų, spalvotų kojinių... Tiesiog visi ten buvę daiktai atrodė tokie gražūs ir unikalūs, pati nesuprantu, kaip atsilaikiau prieš viską ir išėjau tik su pora atvirukų. Be to, Camden Town yra ir minėtasis Open Kitchen variantas, ir dar daug visokių kavinukių-restoranų, tad bus kur pavalgyti.



Portobello, na, žiūrint iš vienos pusės, gali būti dar įdomiau nei Camden Town, tačiau tas pliusas netrunka pavirsti minusu. Portobello yra žinomas už savo daugybę antikvarinių prekystalių, o tik įžengus nesunku pamatyti gerai išlaikytą vintažinį Burberry paltą ar raudonos krokodilo odos rankinuką. Tačiau tada pakilnoji kainų etiketes - paltas £100, rankinukas £600 (nehiperbolizuoju)... Tai tiek to smagumo belieka - tik pasižvalgyti (nors ir tikrai yra į ką). Didelį minusą Portobello gauna už maistą, nes viskas primena Kaziuko mugę. Paties turgaus nebefotografavau - dėmesį patraukė kitkas.

Portobello yra įsikūręs žaviajame ir romantiškajame Notting Hill rajone. Deja, labai nebeturėjome laiko pasivaikščioti po jį ilgiau, nes laikrodis tiksėjo ir už kelių valandų privalėjome būti kitoje vietoje, tačiau ir tiek, kiek teko pamatyti, paliko vau įspūdį - nuostabūs šviesūs namai, spalvotos durys, išpuoselėta aplinka. Viskas kaip iš atviruko, kaip iš filmo. Žinau, kad daugumai Notting Hill'as asocijuojasi su to paties pavadinimo filmu - ir mane pirmieji šio rajono atgarsiai pasiekė būtent iš ten, nors svarbiausia, net nebuvau jo mačiusi! Tačiau prisižadėjau grįžusi pažiūrėti, nes pati pagalvojusi nesupratau, kaip galėjau praleisti filmą su tokiais aktoriais kaip Hugh Grant ir Julia Roberts?! O Notting Hill'e, beje, būtų nerealu pasidaryti fotosesiją (pasižymiu pastabą ateičiai).



Na, o mūsų kelionės vinis buvo Hario Poterio pasaulis. Jau pernai tyliai per Kalėdas pasvajojome su mama, kad gal reikėtų, nes juk per Kalėdas tradiciškai žiūrėjome HP. Aš net nežinau, ar bent bandyti nusakyti tą ryšį, kurį jaučiu su Hariu Poteriu, nors dauguma turbūt jaučiasi panašiai, tik vieni silpniau, kiti stipriau, o aš esu iš pastarųjų. Su knygomis esu vienmetė - Haris Poteris ir Išminties akmuo išėjo 1997 m. birželio mėnesį, o po mėnesio gimiau ir aš.

Ne visas Kalėdas savo gyvenime pamenu. Tačiau šeštosios tikrai buvo ypatingos: per jas dovanų gavau kasečių grotuvą ir dvi pirmas Hario Poterio filmų dalis. Taip taip, aš dar naudojausi kasetėmis vaikystėje! Dabar kažkoks antikvaras atrodo, tačiau iki šiol tebeturiu 4 filmų kasetes (5 ir 6-tą jau DVD). Kaip ir visi vaikai, tuos du filmus žiūrėdavau dažnai - atsikeliu, pažiūriu ir kitą dieną vėl žiūriu. Taip, visiškai neperdedu, pirmas dvi dalis esu mačiusi bent 50 kartų. Kitas irgi tikrai daug, gal tik 7-os 1/2 ~6 kartus, nes visgi naujausios. Ir tiesiog. Su Hariu taip ir užaugau. Kasmet po knygą, po filmą. Prisimenu visus nereikšmingus faktus, susijusius su tuo - 7 knygą lietuviškai skaičiau, kai buvau septintoje klasėje.  Atsisėdau ryte ir kaip pradėjau skaityti, tai baigiau kitos dienos 3 ryto - anuomet fantastiką rydavau apskritai nežmoniškais greičiais. Per 15-ą gimtadienį išėjo paskutinis filmas, tad savo gimtadienį praleidau kino teatre, o išėjus negalėjau atsigauti, kad jau viskas. Nežinau, kur pradėti ir kur baigti, kaip apsakyti, kaip žodžiais išreikšti tai, kiek daug man Hario pasaulis reiškia iki šiol. 

Todėl ir apsilankymas Warner Bros studijoje buvo kažkas surrealaus. Pamatyti visas tas sales, daiktus, drabužius, scenas, kur buvo kurti filmai. Nejuokauju, eidama paskutinėje salėje, lėtai kabindama koją už kojos, kad momentas kuo ilgiau prastęstų, ir apžiūrinėdama milžinišką Hogvartso maketą, kurį pasitelkiant buvo filmuotos visos išorinės pilies scenos, ne kartą ir ne du susigraudinau. Nesinori skambėti vaikiškai, patetiškai, naiviai, nes kai pati skaitau, visa tai atrodo kaip svaičiojimai, kita vertus, tie jausmai Hario pasauliui ir yra vaikiškai naivūs, tačiau visiškai nuoširdūs. Viskas buvo taip nerealu, taip stebuklinga, kad pasižadėjau dar kada nors ten grįžti. Bilietai kainuoja apie ~£40, na, priklausomai nuo dienos, laikotarpio, kuriuo norite apsilankyti ir pan., tačiau preliminari kaina yra tokia. Ir absoliučiai verta. Stengiausi labai daug nuotraukų nekelti, nes paprasčiausiai reikia pamatyti patiems - paskata nuvažiuoti. Tad tokie buvo kelionė į Londoną su bendra stebuklingų įspūdžių puokšte ir dar pačiu didžiausiu stebuklu gale.

Grįšiu!




Jei domina kažkokio smulkmenos, kurių nepaminėjau, dar galite užmesti akį ir į mano mamos pasakojimą apie Londoną - paprastai ji surašo visus transporto, stotelių, kainų ir kt. niuansus.

Ir, tiesa, vos nepamiršau - lauktuvės ir pirkiniai.

Pirmiausiai užsukau į Boots, tačiau kadangi buvo didelės 2už3 akcijos, labai daug prekių buvo iššluota. Tad pastoviniavau, pakilnojau, mintyse pasvėriau ir nusprendžiau, kad galvos pamesti neverta. Įsigyjau Collection maskuoklį (apie £4), apie kurį kažkada rašiau apžvalgą ir vis dar laikausi nuomonės, kad tai vienas puikiausių maskuoklių. Dar svarsčiau paimti 2 Bourjois lūpdažius (po £9), bet nusprendžiau, kad ai, tiek tos, įsigysiu Lietuvoje. Ir labai suklydau, nes pasirodė, kad Lietuvoje jų nėra... Tačiau užsisakiau internete, tad lūpdažiai vis vien jau pas mane! Na, ir viskas.

Neturiu manijos sistemiškai kolekcionuoti sentimentalius niekniekius, tačiau karts nuo karto ką nors parsivežu. Tad šįkart paėmiau telefono būdelės magnetuką (aš pirkau už £1, tačiau analogiškų kainos varijuoja nuo £0,8 iki £3) ir 2 atvirukus (po £0,5), kurių vienas iškeliavo pas draugę gimtadienio proga.

Beveik visą kelionę svarsčiau, ką prigriebti draugui, o atsakymas atėjo paskutinę minutę mindžikuojant HP pasaulio suvenyrų parduotuvėje. Ten buvo tiek daug visko fantastiško, kad tikrai akys raibo, bet pamačiau knygų skirtuką ir nušvitau - štai! Buvo visų Hogvartso koledžų atitikmenys ir šiek tiek pagalvojusi draugui paėmiau su Varno nago (Rawenclaw, £6) atributika - nusprendžiau, kad draugas turėtų būti tikrai iš ten, su kuo jis pats vėliau sutiko. Kažkaip dabar labai galiuosi, kad nepasiėmiau sau atitinkamo skirtuko (beje, kaip manote, iš kokio koledžo būčiau aš?? Ir iš kokio jūs??), nes daiktelis tikrai delikatus ir kokybiškai pagamintas. Kita vertus, priėmiau tai kaip ženklą, kad dar kada nors ten grįšiu.

Na, ir, žinoma, negalėjau tuščiomis išeiti iš knygyno. Oi, kaip ilgai rinkausi. Pirmiausiai nusprendžiau, kad tebūnie tai anglų grožinė literatūra - tegul knyga atspindi kelionę (mėgstu gyvenime simboliką, ar galite numanyti?). O kodėl paėmiau E. Brontės Vėtrų kalną (E. Brontë Wuthering Heights, £6), tai priežastis labai juokinga. Prieš kelionę įnirtingai ieškojau šios knygos lietuviško PDF, nes skrisdama į Angliją norėjau skaityti ką nors iš vietinės literatūros. Taip pat galvojau, kad XIX a. anglų kalba man bus per kietas riešutėlis, nors karts nuo karto angliškai paskaitau, todėl ketinau skaityti būtent lietuviškai. Na, PDF gavau, bet kažkaip vis vien neatsiverčiau, nes buvau nesuspėjusi pabaigti skaityti kitos knygos. O tada pamačiau anglišką variantą Waterstones knygyne ir pagalvojau, kad et, turbūt lemta. Tiesa, įdomu, kad vienos knygos ten dažnai yra keli skirtingi leidimai. Aš pati įsigyjau Penguin Classics leidimą, tačiau, tarkime, buvo kitas nuostabaus kieto viršelio leidimas, tik jis jau ir kainavo £20. O kaip man sekėsi skaityti, išgirsite sausį pusmečio knygų apžvalgoje. :) Tai tiek iš manęs šįkart!

P. S. Ar patinka kelionių įrašai? Ar skaitote juos, ar praleidžiate? Gal jie visai tinklaraštyje nereikalingi? Turiu prisipažinti, kad juos paruošti man užima begalę laiko, dažniausiai kelias dienas (ir ne po valandą kasdien pasėdint), ilgiau nei bet kokius kitus įrašus, tad tikrai labai norėčiau daugiau grįžtamojo ryšio! 


9 komentarai

  1. Perskaičiau ir jau beuždarinėdama langą pagalvojau, kad na, reikia gi to grįžtamojo ryšio duoti, tai va, komentuoju :). Man labiau už visą kelionę patiko ta vieta, kur pasakoji savo ryšį su HP. Man visada patinka asmeniškumai :). HP man patinka, kaip ir visiems, tik tiek, kad aš mokyklą baiginėjau, kai jis lietuviškai pasirodė. Tačiau panašų ryšį jaučiu su pora savo gyvenimo knygų. H. Malot "Be šeimos" ir A. Lindgrend "Broliai Liūtaširdžiai". Tik gaila, kad jiems tokių pasaulių realybėje niekas nesukūrė. Tęsiant apie HP, tai aš būčiau Klastūnyno auklėtinė, manau :). O mylimiausias mano veikėjas buvo... Sneipas :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kažkur skaičiau, kad kas gi kitas pakomentuos, nei blogerė pas blogerę. :) Tavo minimas knygas irgi esu skaičiusi, "Be šeimos" netgi dvi kopijas per gimtadienį esu gavusi, tai po to vieną draugei perleidau. Tikrai abi labai puikios ir paveikios, paliko įspūdį. "Be šeimos" dar kažkurią dieną buvau prisiminusi, pagalvojau, kad gal reikėtų kada iš naujo perskaityti. Beje, pagal šią knygą yra sukurtas filmas! Jei įdomu, galėsiu pagooglinti pavadinimą, tik dabar neprisimenu. Tiesa, jis tikrai silpnokas, nooors, gal silpnokas todėl, kad knyga be proto gera. :) Žodžiu. O dėl HP - geras! Tokius atsakymus retai išgirstu, bet nepopuliarūs atsakymai dažnai būna labai įdomūs gerąja prasme.

      Panaikinti
    2. Ne viena "be šeimos" ekranizacija regis yra, net mini serialas.
      O dėl HP, tai tiesa, nepopuliariai galvoju, bet blogiukams irgi neprijaučiau. Tiesiog man skrybelė tikrai neparinktų vietos ten kur visi gražūs, populiarūs bei geri :) O va Sneipui nuo pat pradžių labai prijaučiau :)

      Panaikinti
  2. Labai labai gražus įrašas. Nežinau, įspūdžiai apie keliones man visada yra kažkas Tokio 💛 O tavo nuotraukos - tiesiog tooobula!
    Įsimylėti miestą - man vienas nerealiaisių dalykų, man taip nutiko su vienu Danijos miesteliu ir patikėk, kasdien noriu ten grįžti. O Londonas seniai jau yra mano dar neaplankytų sąraše, todėl bent paskaityti apie jį buvo labai labai gera!
    Laura | Bright & Breezy | http://brightbreezyblog.blogspot.lt

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū už komplimentus! :)) Dėl Danijos - tikiu, nes ir pati ne tik kai Kopenhagos, bet ir kitų miestų vaizdus pasižiūriu, tai norisi tiesiai eiti pirkti bilietų. Linkiu tau kada nors būtinai aplankyti Londoną, o sau - Daniją! <3

      Panaikinti
  3. Tikrai cool kad aprašai, prireikt gali bet kada peržvelgti :D
    O dėl HP, sakyčiau, kad ir tu Ravenclaw :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aha, man irgi taip atrodo, kad gal kelionių įrašai momente ir nebūna aktualūs, tačiau keliaudama būtinai prisimenu va tokius visokius ir tada praverčia. :D
      Ir ačiū už įžvalgą, visada įdomu, kaip kiti mano. :)) Aš save kažkuo tarpiniu tarp Rawenclaw ir Gryffindor ir laikau, abiejų Houses vertybės artimos. :) Norėčiau papulti po paskirstymo kepure. :D

      Panaikinti
  4. Nuostabus įrašas! Užsinorėjau į Londoną :) Galbūt ne paslaptis, kokiu fotoaparatu darytos nuotraukos ir kaip jas redaguoji? Spalvos labai gražios.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėkui! :)) Fotografuoju viską klasikiniu Canon 550D (dabar jau toks senas modelis atrodo...), o objektyvą naudoju Sigma 18-200mm f/3.5-6.3 DC. Redaguodavau iki šiol tiesiog su paprasčiausiom įvairaus plauko programom, bet visai neseniai parsisiunčiau Adobe Lightroom'ą, tai su juo čia ir žaidžiau šiek tiek.

      Panaikinti