2013-2015 Beauty Vibes. Teikia „Blogger“.

Gyvenimas Pastaruoju Metu: Rugsėjis'17


Kad jau prasidėjo ruduo, tradiciškai dėl jo pabumbėsiu. Tiesa, šįkart jo laukiau, tačiau ne kaip sezono, o kaip laiko apskritai (dėl naujų studijų pradžios). Pasikartosiu, kad nesuprantu, kaip žmonės gali mėgti rudenį. Su draugu svarstėme, kad, ko gero, jie mėgsta tą auksinį rudenį - kai lapai krenta, nėra labai šalta, šviečia rudeninė saulė. Negaliu meluoti, aš irgi esu visai patenkinta šiuo laikotarpiu, nes galima lengvai sluoksniuoti drabužius, išsitraukti plonus plosčiukus, o vėsūs rytai prabudina. Bėda ta, kad žmonių vaizduotėje šis rudens vaizdinys užima 90% laiko, o tikrovėje jis tęsiasi maždaug 10%. Visa kita - lietus, dargana, visur besiskverbiantis šaltis ir, baisiausia, prasidedantis ir iki pat vėlyvo pavasario besitęsiantis laiko tarpas, kai niekada neišaušta. Tiesiog iš juodos nakties pasidaro šviesesnė pilka diena ir viskas. Atrodo, kad prasidėjęs spalis ir pažymėjo to pradžią - kaip tik eina jau antra para, kuomet dienos šviesos neregėti: už lango tamsiai pilka, lyja. 

Tradiciniai klišiniai rudens atributai irgi lengvai vimdo - megztinius nešioju ir arbatą geriu visus metus, nes ačiū genams, ant kūno turiu minimalų riebalinį sluoksnį ir man nuolat šalta. Jaukiai sėdėti namie su pledu ir filmu, na, gal ir ištaikau per mėnesį vieną vakarą. Juk šiaip - universitetas, reikalai mieste, tad kiaurą dieną maliesi ne namie, o parėjus dar laukia kiti darbai. Žodžiu, žmonės, kuriems ruduo yra mėgstamiausias sezonas man yra nuoširdžiai nesuprantamos būtybės. O bet tačiau, laikas aptarti, ką gero nuveikiau rugsėjį. Pradėsiu nuo savo mėgstamiausio atradimo!


Sukulentai

Turiu tam tikrą antipatiją žaliai spalvai. Nepasakyčiau, kad jos nemėgstu (vienintelė spalva, kurios tikrai nemėgstu, yra geltona). Tačiau žinote, kaip būna, kai persivalgai kokio nors maisto ir po to nežiūri į jį tris metus? Tai man taip yra su žalia spalva - didžiąją gyvenimo dalį nugyvenau kambaryje žaliomis sienomis ir nuo to laiko negaliu pakęsti žalios spalvos ten, kur ji gali užsibūti ilgesnį laiką. Tarkime, žinoma, kad man patinka būti gamtoje, man patinka savaitę pasidžiaugti skintomis gėlėmis žaliais kotais. Bet visa tai laikina, žalia spalva su manimi nepasilieka. Užtat negaliu sakyti, kad niekada nenorėjau vazoninių gėlių apskritai, bet nenorėjau jų vien dėl prigimtinės įkyrios žalios spalvos.

Iki kol atradau sukulentus ir viskas pasikeitė (kaip dramatiška). Akivaizdu, kad pirmiausiai jie mane sužavėjo savo spalvomis: sukulentų yra visokių, nuo rausvai violetinių iki raudonų. Sakysite, yra ir žalių? Sutinku. Bet jų žalia yra kitokia nei visų likusių augalų (tai jau pradeda skambėti kaip fanatikės svaičiojimai) - ji tokia tarsi prigesinta, užmuštu ryškumu, vietomis netgi pastelinė. Ir manęs ji ne tik neerzina, tačiau net ir patinka. Be to, ir lapai jų kitokie nei visų, tokie storesni. Taip prasidėjo meilė sukulentams. Šiai gėlių rūšiai priklauso tikrai daug visiems gerai žinomių gėlių (žinomų net tiems, kurie kaip aš, nežino nieko): kaktusai, pinigų medžiai, orchidėjos ir t. t. Tačiau mane žavi būtent įvairūs mažieji sukulentai bei gražuolės echeverijos. Jų smulkumas, trapumas, subtilumas patenkina mano estetės sielą.

Be to, sukulentus labai paprasta prižiūrėti. Net aš jų nenumarinau (bent kol kas). Geriausia išvis pamiršti, kad turi tokius augalus, ir tada jie auga dar geriau. Kadangi mums su partner in crime kartais pavažiuoja stogas, mūsų namų gyventojai turi vardus. Nuotraukose galite pamatyti auginamus Ignacą Konstantiną Sukulentą-Gėlę, Teofilę Kotryną iš Echeverijų giminės, Pilypą Buržujų, Prancišką Scholestiką Sukulentaitę ir Skirgailą Žaliąjį. Kaip sakiau, sukulentus geriau pamiršti, tačiau tai bendra taisyklė, todėl šiaip verta tiesiog juos ir žemę stebėti - patys parodys, ko reikia. Kadangi tai mano pirmos normalios gėlės, su terariumu iš pradžių patyriau šiek tiek bėdų, lapeliai buvo pradėję vysti, tačiau dabar jau beveik visai atsigavo. Bijojau perlaistyti, tačiau juos tikrai išgelbėjo papildomas drėkinimas. Žodžiu, stebėkite augalų kondiciją ir viskas bus gerai. Pirmuosius augalus parsinešiau iš Ermitažo, ir jų žemė persodinant buvo labai sausa, todėl ir drėkinimo prisireikė papildomo, o įsigyto iš Senukų žemė atrodė labai gyvybinga, tad nuo pat pradžių laistau retai ir to pakanka, puikiai prigijo.

Pastebėjau, kad sukulentai pastaraisiais metais tapo lyg ir madingi, bet džiaugiuosi, kad pati juos atradau ganėtinai atsitiktinai ir dėl kitų priežasčių. Taigi, rugsėjis oficialiai tapo sukulentų manijos pradžios mėnesiu - kaip matote, turiu jau 5 ir neketinu sustoti. Nemaniau, kad kada auginsiu gėles, bet, pasirodo, tereikėjo atrasti tinkamas! O kokie jūsų santykiai su žaliaisiais augintiniais?


Studijos

Jaučiuosi kaip meksikietiško serialo veikėja, nes kai garsiai pareiškiau apie universiteto metimą ir perstojimą, manau, nemažai žmonių panoro sužinoti, ar nepasigailėjau, kai praėjo pirmasis naujų studijų mėnuo. Taigi, atsakymas - ne, nesigailiu. Nesigailiu vien pasišnekėjusi su kursiokais, palei kurių atsiliepimus galiu spręsti, kad žurnalistikos institute studijos verda dar nykiau nei visada - pasprukau pačiu laiku. O ir filosofijos studijos yra nerealios!

Kad jūs žinotumėte, kaip man gera. Aš praeinu pro FSF vartus ir man taip. Tiesiog. Gera. Koridoriai, dėstytojai, dalykai - viskas taip kitaip ir paprasčiausiai gerai. Net rašto darbą, kurį pasirinkau rašyti iš Platono politinės filosofijos, nekantrauju pradėti rengti. Kadangi užsiskaičiau porą dalykų, vietoje 6 kursų šį pusmetį turiu tik 4, tad dar ir atliekamo laiko lieka įvairiems skaitiniams bei darbams. Iš turimų 4 tik vienas kelia žiovulį kaip jau perstojusiai studentei - to kurso metu moko, kaip rašyti akademinius darbus, o tai aš jau žinau iš anksčiau. Filosofijos įvadas - savaime šaunus dalykas, nes per pusmetį jau įgausiu bendrą supratimą apie visas filosofijos kryptis nuo Antikos iki modernizmo. Dar turiu sociologijos įvadą - supratau, kad šio dalyko studijuoti tikrai nenorėčiau, bet kritiniam mąstymui lavinti ir bendro supratimo apie sociologiją įgavimui kursas naudingas bei įdomus.

Net lotynų kalba man patinka, o maniau, kad tai bus gana nuobodus dalykas - nesu didelė kalbų mokymosi fanė. Anglų ir taip visada mokėjau, tad tiek per pamokas, tiek per paskaitas žiovaudavau, o rusų, galbūt todėl, kad niekada netraukė mokytis, normaliai išmokti nepasisekė. Bet lotynų kalba man, savaime aišku, iškart turėjo tam tikrą mistifikuotą įvaizdį, už tai patyriau daug džiaugsmo vien mokydamasi taisyklingai tarti žodžius ir iškvietinėdama kambaryje demonus (+ bonusas - dabar galiu taisyklingai perskaityti kosmetikos ingredientų pavadinimus, nes paprastai jie rašomi lotyniškai). Dar labai įdomi lotynų kalba yra savo žodynu, nes ne paslaptis, kad nemažai mūsų kasdienių žodžių yra lotynų / graikų kalbų kilmės. Dar smagiau, kad neseniai vartydama žodyną radau kelis burtažodžius iš Hario Poterio. Taip ir linksminuosi. Galiausiai, net lotynų kalbos gramatika man kelia savotišką malonumą dėl savo struktūros ir taisyklingumo. Pavyzdžiui, matematikoje labiausiai mėgau lygtis (nesvarbu, paprastas ar kosinusines) ir logaritmus. Mane pagaudavo tam tikras azartas stengiantis viską išnarplioti ir tam tikras pasitenkinimas matant, kaip dalykai susidėlioja į savas, tvarkingas vietas, nors mokytoja bandė man teigti, kad lygtys yra nuobodžiausias dalykas matematikoje. Lygiai tą patį patyriau ir logikoje. Dėstytojas per pačią pirmą paskaitą paminėjo, kad kai kam logika dėl savo taisyklingumo gali pasirodyti netgi meniška ir graži - tąkart visiškai supratau, ką jis norėjo pasakyti, nes kuo argumentas buvo sudėtingesnis, tuo man būdavo maloniau jį atpainioti. Žinoma, lingvistika nėra matematika, tačiau kai kalba yra tvarkinga iki nuobodumo, atsiranda tam tikrų panašumų. Žodžiu, net iš gramatikos pusės lotynų man pasirodė įdomi kalba ir už tai smulkmeniškai knaisiojuosi po kiekvieną balsę. Viską susumavus, bent jau šiuo metu studijų klausimu jaučiuosi tikrai laiminga.


Londonas

Rugsėjį porą dienų praleidau Anglijos sostinėje. Vėlgi per daug neišsiplėsiu, kaip ir Čekijos atveju, nes planuoju parašyti atskirą įrašą. Dabar tik trumpai pasakysiu, kad Londonas, priešingai nei Čekija, paliko tikrą vau įspūdį. Net vau yra per silpnas žodis. Ir, nemeluoju, to visai nesitikėjau!

Miesto šventė

Rudens pradžioje Kėdainiai (iš kurių aš ir esu) visada švenčia savo gimtadienį. Gal šiaip šio įvykio ir neminėčiau, bet šiemet miestas tikrai pasistengė - vakare (nemokamai!) su draugu ir šeima ėjome paklausyti Manto Queen Show. Esu buvusi pačiame pirmame šio Manto projekto pasirodyme, anuomet jis dainavo Kauno Žalgirio arenoje. Ir buvo tikrai nerealu! Jei kada užtaikysite Queen Show bilietus, rekomenduoju nueiti - tiek pirmą kartą, tiek dabar man labai patiko. Aišku, didžiaja dalimi dėl to, kad mėgstu pačius Queen. Jų klasika tapusias dainas vis vien visi vienokiu ar kitokiu būdu žino, aš irgi traukiau žinodama visus žodžius. O kadangi Queen'ų su F. Mercuriu išgirsti niekada nebepavyks, Manto pasirodymas yra puiki alternatyva, nes jis tikrai negaili energijos, pakankamai gerai atkartoja Fredžio šarmą (ir aprangą) bei šiaip kuria nuostabią atmosferą. Iš mano pusės - nuoširdus susižavėjimas.

Plaukų krizė

Sako, ruduo yra permainų, naujų pradžių metas. Nežinau, kiek čia viskas susiję, bet vieną dieną atsikėliau ir pagalvojau, kad kažkaip užkniso ilgi plaukai. Tai nuėjau ir nusikirpau trumpai. Kitoms merginoms plaukų kirpimas yra big deal, bet aš kažkaip nematau, kodėl reikia kelti tiek strioko ir tris mėnesius spręsti dėl pokyčių - gi ataugs. Kaip atrodau, kai kas jau galėjo pamatyti instagram stories (štai kodėl verta mane sekti @vinilina), na, o kas nematė - greitu laiku pasirodys aprangos įrašas, ten aš įsiamžinusi jau su trumpų plaukų šukuosena. Man tikrai labai patinka ilgų plaukų idėja, tačiau realybėje jie ant manęs tiesiog nesugeba atrodyti gerai... Atrodo gerai, kol išsidžiovinusi galvą būnu namie, tačiau vos tik lauke papučia vėjas (nekalbant apie lietų), viskas kažkaip ima ir nueina šuniui ant uodegos. Bet ir šiaip nusikirpusi plaukus jaučiuosi tiesiog labiau savimi - pasižiūriu į veidrodį ir iškart labiau sau patinku tiek iš išvaizdos, tiek ir trumpaplaukė aš, rodosi, geriau atspindi vidinį charakterį.
_______________________________________________

Štai taip prabėgo mano pirmasis rudens mėnuo. O kas gero nutiko jums?

4 komentarai

  1. Vasare, labai džiaugiuosi dėl tavęs, jog studijos nenuvilia! :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū! Pačiai smagu, kad pasibaigė taip pat gerai kaip ir tau. :)

      Panaikinti
  2. Aš planuoju studijuoti filosofiją, tad įrašas labai pradžiugino, nes studijos pasirodė dar nuostabesnės. Ar vis dar patinka?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taip, visiškai! Na, yra vienas privalomas ir nuobodokas dalykas, kita vertus - jis kaip ir naudingas, tiesiog nuobodus. Manau, gali ir dar vienas kitas toks pasitaikyti per 4 metus. Tačiau tikiu, kad svarbu, jog geri dalykai atsvertų minusus. Naivu manyti, kad viskas bus idealu, tačiau kai tas vienas minusas skęsta jūroje pliusų, galima ir pakentėti. :) Žodžiu, drąsiai stok.

      Panaikinti