2013-2015 Beauty Vibes. Teikia „Blogger“.

Perskaitytos knygos'17 (I dalis)


Neprisimenu, kada konkrečiai įjunkau į skaitymą. Geriausiais skaitymo metais 6-7 klasėje turbūt surydavau ir po 100 knygų per metus. Įjunkau - būtent tas tinkamas žodis, nes įdomios (nebūtinai stebuklingai geros, bet įdomios) knygos mane iki šiol veikia kaip narkotikai. Aš nieko nebegaliu daryti - nustoju valgyti, miegoti, sėdžiu užsibarikadavusi kambaryje arba tampausi knygą visur, kur einu. Iki šiol atmintyje iškyla vaizdas, kaip aštuntoje klasėje nudelbusi akis žemėn aiškinuosi lietuvių mokytojai, kad nepadariau namų darbų, nes tris dienas be sustojimo skaičiau Dievų mišką. Nežinau, kiek kartu sėdėdama su knyga pernakt pasitikau saulėtekį. Aišku, didelį susidomėjimą knygomis lėmė visa tradicinė vienišo herojaus gyvenimo linija: iš pradžių vienturtė, tampoma nuolatinio kraustymosi iš miesto į miestą ir todėl tikrai neapsupta pulko draugų, tyli. Bet ar man dėl to gaila? Nah. Knygos - vienas geriausių man atsitikusių dalykų.

Dabar, deja, taip intensyviai skaityti nebelieka laiko, tačiau ir radusi valandėlę mielai sėdu prie knygos. Kita vertus, gal ir nieko tokio - paauglystėje atsiskaičiusi įvairiausių fantastinių ir vienkartinių romanų, dabar dėl laiko trūkumo atidžiau renkuosi knygas (net ir fantastines). O kad jau šis tinklaraštis tampa per brūkšnelį gyvenimo būdo, nutariau dalintis tuo, ką perskaičiau - du kartus per metus, liepą ir sausį (ok, liepa nusitęsė iki rugpjūčio...). Gal ir nebūčiau pradėjusi, tačiau šiemet išgirdau ne vieną tokio pobūdžio įrašo prašymą - o kokia būčiau tinklaraštininkė, jei nepaisyčiau skaitytojų! Tiesa, ne visas knygas aprašysiu, tik labai patikusias, tačiau sąrašas, ko gero, ir taip gausis netrumpas.

O šiaip, beje, susimatom Goodreads! Visada joje žymiuosi savo skaitomas knygas, mielai pažiūriu ir kitų skaitymus. Galite mane tiek sekti, tiek kviesti į draugus, paskyra čia.


Klasika


F. Kafka. "Procesas"

Kadangi pavasario semestre turėjau literatūros kursą, buvau priversta perskaityti šį romaną. Ir turiu pasakyti, kad bent kol kas jis yra mėgstamiausia mano šių metų knyga. Siužeto, skaitymo, stiliaus prasme Procesas nebuvo įdomus - dažnai netgi užstrigdavau, viskas darydavosi monotoniška, erzindavo. Skaitymas neteikė didelio malonumo. Tačiau šiame F. Kafkos kūrinyje radau tiek daug prasmės. 

Jame pasakojama Jozefo K. istorija, kuomet už kažkokį nusikaltimą (iki pat pabaigos taip ir neišsiaiškinama, kuo veikėjas nusikalto) jis patraukiamas į teismo procesą. Išmoningai ir absurdiškai vaizduojama tuometinė XX a. pradžios biurokratijos sistema. Daug apie ją galvojau, ir kas labiausiai stebina, kuo F. Kafkos knyga iki šiol yra aktuali - niekas per 100 metų nepasikeitė. Žmogus vis dar yra mažytis sraigtelis visame biurokratijos aparate, o norint žengti bent menkiausią žingsnį turi užpildyti krūvas popierių ir pereiti milijoną institucijų. Tačiau kuo labiau biurokratijai priešiniesi, tuo labiau ji ir įtraukia. Net neapykanta valstybei prasideda ne nuo valdančiųjų, tačiau kasdieninio popierizmo - Sodros ir kt. 

Ne veltui ši knyga priklauso klasikos fondui - bendram pasaulio suvokimui ir bent kažkokiam kritiniam mąstymui ji būtina.


Fantastika


George R. R. Martin. "Sostų žaidimo" serija

Viena ausimi apie Sostų žaidimą tikrai esate girdėję, bent jau apie serialą, net jei jo ir nežiūrite. Prasidėjus naujam sezonui internetus visada užplūsta galybė medžiagos, tad negirdėti apie šios sagos egzistavimą, ko gero, neįmanoma. Joje pasakojama istorija Septynių karalysčių, kurias tuo metu sėdėdamas Geležiniame soste valdo Robertas Barateonas, jėga prieš 15 metų pagrobęs jį iš Karalystę 300 metų valdžiusios ir išžudytos Targaryenų giminės. Tačiau taika trapi, o priešų daug. Negana to, iš Užjūrio pasiekia gandai apie likusią gyvą Targaryenų palikuonę Daenerys, teisėtą sosto paveldėtoją. Tad štai taip trumpai galėčiau apibūdinti knygos pradžios liniją - šiame žaidime yra per daug žaidėjų ir stumdomų figūrėlių, kad galėčiau papasakoti apie jas visas. O sostų žaidimą arba laimi... arba miršti. Visgi turbūt nesunku numanyti, ką palaikau aš - vos seriale pasirodžius Daenerys, ja susižavėjau ir visada be proto laukiu tų kelių minučių serijose, kuomet ji pasirodo. O vėliau - kelių skyrių knygose. Jauna, sumani, graži, valdinga, protinga ir karališkų manierų iš prigimties - man Drakonų Motina yra absoliuti tikroji Girl Boss, įkvepianti kasdienai nepaisant to, kad tai tik personažas.

Taigi, esu visai nemaža Game of Thrones gerbėja - kai buvo paskelbta, kad 7-tas sezonas startuos liepos 16 (tad Lietuvoje - 17 dieną), tyliai sukrykščiau - ačiū, HBO, už puikią porą dienų išankstinę gimtadienio dovaną. Nežinau kodėl, tačiau birželio pradžioje sugalvojau perskaityti ir knygas - seniai žinoma, kad knygose galima rasti tai, kas seriale nutylima, veiksmas vietomis gali vystytis visai kitaip, o ir šiaip žodis dažnai būna įdomesnis už vaizdą (bent jau man). Per pusantro mėnesio perskaičiau visas 6 išleistas knygas (yra 5, tačiau lietuviai šeštąją padalino į dvi. Šiuo metu autorius jau nuo 2011 m. rašo šeštąją knygą - Dieve padėk. Nors sklando gandai, kad 2018 m. išeis netgi dvi knygos), kurių storis - nuo 500 iki 1000 psl. Sakyčiau, mano skaitymo kiekio sparta apie knygų įdomumą šį tą byloja.

Aspektas, kuris man ypatingai patinka George R. R. Martin kūryboje, yra veikėjai. Ypač fantastinėse knygose pastebiu, kad veikėjai yra blogi arba geri, juodi arba balti, nors gyvenime mes visi esame pilki, su savo privalumais, žygdarbiais ir nuodėmėmis. O štai Sostų žaidimo autorius veikėjus ir vaizduoja pilkus - neretu atveju buvo, kad iš pradžių asmens nekentusi vėliau išsiugdžiau jam simpatiją. Ir atvirkščiai. Buvo tokių, kuriuos nežinojau, išteisti ar nuteisinti. Nes šiose knygose žmonės per daug sudėtingi, kad prilipintum vieną etiketę. Iki šiol vienintelis tokius dvejopus jausmus sukėlęs herojus buvo Severas Sneipas iš Hario Poterio - juk iki šiol daugelis nesutaria, jį aukštinti ar smerkti. Nors ir pati J. K. Rowling yra pasakiusi, kad būtent tokį dvipusį veikėją ir norėjo nulipdyti. O Sostų žaidime štai tokie sudėtingi personažai yra bene visi. Tai išties labai žavi.

Taip pat norėčiau pridurti, kad jei žiūrite serialą ir galvojate, kad skaitydami knygas sužinosite siužetą į priekį, galiu nuvilti. Šeštojoje (ar penktojoje, priklausomai nuo kalbos) knygoje veiksmas baigiasi maždaug ten, kur seriale galėtų atitikti penkto sezono pabaigą. Vadinasi, scenarijus rašomas gerokai į priekį nelaukiant knygų (pripažįstu, kad nuo 2011 m. pasirodžiusio "Šokio su drakonais" per 6 metus rašytojas tikrai galėjo ką nors sukurpti, nepaisant kūrybinės krizės...). Visgi skaityti verta, nes nuo penktos knygos pradeda gerokai nebesutapti siužetas, o jei tam tikrų veikėjų linijos iš esmės ir sutampa, vis vien išlenda bent minimalūs neatitikimai. Kai kurie siužeto vingiai - tikrai dideli ir todėl davė daugiau peno apmąstymams apart seriale atskleidžiamų įvykių, kokia galėtų būti GoT pabaiga, taip pat ir ar tam tikri aspektai pasirodys ne tik knygose, tačiau ir seriale. Žodžiu, kad ir kaip bebūtų, knygas tikrai verta perskaityti, nesvarbu, žiūrite serialą ar pirmą kartą girdite apie šią sagą. Šiais populiarios beletristikos laikais gerą fantastikos istoriją tikrai sunku atkasti (vis dar prisimenu po Saulėlydžio kilusį šlamštinį vampyrų literatūros bumą - pati septintoje klasėje prieš Saulėlydį neturėjau nieko prieš, ir nors dabar ta knyga irgi atrodo so so, tai po jos sekusios kopijos buvo tiesiog apgailėtinos). Užtat atkapsčiusi kažką gero lengvam pasiskaitymui mielai jums rekomenduoju.


M. Frajus. "Echo labirintų" serija

Kai buvau jaunesnė, vadinau šią seriją nuotaikos pakėlimo knygomis. Jas atradau būdama šeštoje klasėje, tuo metu, prisimenu, dėl kažko labai graužė liūdesys - kaip visada, tokiu atveju griebiausi knygos. Anuomet visiškai atsitiktinai pagriebiau trečiąją dalį Maximos išpardavime, ir ačiū atsitiktinumui, Maksas Frajus patapo mano atradimu - juokiausi tiek, kad skambėdavo visi namai. O TADA SUŽINOJAU, KAD YRA DAUGIAU DALIŲ. Rusų rašytoja, pasislėpusi už Makso Frajaus slapyvardžio, pasakoja apie veikėją tokiu pačiu vardu. 

Makse radau ir save. Šis kiek 30 metų perkopęs veikėjas buvo nelaimingas savajame pasaulyje, reikalaujančiame sustyguotos gyvenimo tvarkos ir darbo nuo aštuonių iki penkių. O romantikas Maksas gyvendavo naktimis, savo mėgstamiausiu paros metu, ir geriausias dalykas jo gyvenime buvo sapnai. Sapnai, kuriuose pasirodydavo seras Džufinas Chali iš stebuklingojo Echo, kol vieną dieną šis pasiūlė Maksui imti ir į Echą įsikraustyti. Būdamas tikras, kad nieko nepraras, ir kad vis vien yra kvaištelėjęs, Maksas pabandė - ir sėkmingai atsidūrė magiškoje Jungtinės Karalystės sostinėje, kurioje mįslingai gaudžia žalia Churono upė, vietiniam arbatos pakaitalui virti naudojama antra juodosios magijos pakopa, o miestiečiai gyvena bent jau 300 metų. Tuomet ir prasideda Makso nuotykiai, kurių plačiau aprašinėti nesiimsiu, nes tokio tobulumo siužetinių linijų ir fantastinės idėjos paprasčiausiai neįmanoma perteikti neskaičiusiems.

Žinau, kad pasakojant apie šią seriją ir jos siužetą, knygos gali pasirodyti paikos ir vaikiškos, tačiau užtikrinu, kad ne - dar ir šiemet jas skaitydama iš naujo atradau kai ką, ko šeštoje klasėje nesupratau. Jei netikite manimi, galite paklausti Živilės ar Salomėjos - man jos abi instagram komentaruose yra patvirtinusios, kad knygas laiko tokiomis pat nuostabiomis. :) Makso istorija man kažkiek primena B. Sruogos Dievų mišką. Žinoma, kontekstas toli gražu nėra toks žiaurus, tačiau greičiau panaši rodosi pasakojimo maniera, kuomet tarp nesibaigiančios ironijos ir kvatojimo neretai galima išskaityti labai rimtus, skaudžius dalykus tarp eilučių. 

Galbūt žavesiui įtaką daro ir tai, kad knygos yra rusų rašytojos. Nepameluosiu sakydama, kad rusų literatūra yra viena iš mano mėgstamiausių, ir drąsiai galima į ją lygiuotis. Tiesa, Rusija kaip valstybė yra itin ir itin kontroversiška, bet ko jau ko, geros literatūros iš jos neatimsi. Dar kartą pasikartosiu - sunku nusakyti, kodėl Maksas Frajus taip traukia, bet atsiversti knygas verta.


Filosofija


H. Arendt. "Eichmannas Jeruzalėje. Ataskaita apie blogio banalumą" 

Sutinku, kad filosofija - ne kiekvienam. Tačiau H. Arendt knyga šiek tiek skiriasi nuo įprastų filosofinių raštų. Šioje knygoje aptariamas ir analizuojamas vienas labai konkretus atvejis - nacio A. Eichmanno indėlis į žydų tautos naikinimą II pasaulinio karo metais. Pats Eichmannas teigė, kad jis žydų žudyti nematė reikalo, netgi juos mėgo, tačiau jis buvo visos nacių sistemos dalis, todėl privalėjo vykdyti aukštesnius įsakymus. Už tai blogis, kylantis tuomet, kai žmogus nustoja mąstyti, knygoje ir yra vadinamas banaliu. 

Tai pakankamai nesudėtingu stiliumi parašyta knyga, kurioje gausu istorinių faktų ir analizių (todėl ją laikau pusiau istorine), o ją skaityti ir suprasti tikrai lengvai galėtų ir su filosofija visiškai nesusijęs žmogus - vien dėl to rekomenduočiau. Verta perskaityti ne tik norint plačiau sužinoti apie A. Eichmanną, tačiau, kaip visad su filosofija ir esti, susimąstant apie blogio sąvoką ir kilmę apskritai. Už pačią knygą atidesnio ir lėtesnio skaitymo reikalaujantis pasirodė tik S. Čelutkos rašytas įvadas, kuris nors ir įdomus, tačiau sudėtingesnis už H. Arendt rašymo stilių. Dar kiek kliuvo ne iki galo sklandus V. Bartninko vertimas ir, atrodo, antrinės korektūros nebuvimas - pasitaikė ne viena ir ne dvi akies klaidos. Bet tai jau tik techniniai dalykai. Apskritai - dėmesio vertas veikalas.


Lietuvių autorių knygos


K. Sabaliauskaitė. "Silva rerum IV"

Mano romanas su Silva Rerum saga prasidėjo kaip ir visi įprastiniai meilės romanai. Pirma dalis įtraukė absoliučiai ir ją skaičiau pagal visą programą: nevalgiau, nemiegojau, nieko nedariau, absorbavausi į knygą, klykavau, žvengiau, verkiau (partner in crime gali patvirtinti, kad dažniausiai taip skaitau knygas ir su neslepiamos emocijomis trukdau dirbti), išvis nebežinojau kur dingau, nebežinojau, kur aš, o kur Uršulė iš Milkantų Norvaišaitė. Serijoje pasakojami skirtingų bajorų Norvaišų giminės kartų nuotykiai - pirmojoje dalyje viskas vyksta dar XVII a., o ketvirtojoje baigiasi ATR padalijimo laikais.

Skaitant antrąją dalį, aistra pradėjo šiek tiek slūgti, tačiau širdį vis dar kuteno smalsumas, kas gi bus toliau. O su trečiąja ištiko, kas ištinka visas poras po ilgo vedybinio gyvenimo - puslapį po puslapio verčiau beveik kankindamasi. Vargau daug, bet kadangi užsibrėžiau įveikti, tai galiausiai ir padariau.
Užtat paskelbus, kad išeisianti ketvirtoji, paskutinė dalis, manyje pabudo šioks toks susijaudinimas, kuris ištinka žmogaus nemačius porą metų. Ar privers pamesti protą, kilogramus ir miegą kaip ir pirmąjį kartą? O gal ir vėl lauks nusivylimas? Laukiau bijodama.

Neatsitiko nei viena, nei antra. Pirmiausiai, anuomet vėl nustojau valgyti, miegoti ir rašyti rašto darbus (Vasarė, why r u doing dis 2 urself). Tačiau ketvirtoji Silva Rerum nebuvo tiesiog gera. Ji nebuvo tiesiog įtraukianti. Nežinau daugiau jokio šiuolaikinio lietuvių literatūros korifėjo, kuris būtų galėjęs sukurti tokį šedevrą. Nuoširdžiai lenkiu galvą prieš Kristiną Sabaliauskaitę ir esu palikta be žado.

Nuo pat pradžių pajaučiau subrendusią stilistiką. Pirmąją ir ketvirtąją Silva Rerum skiria 9 metai. Pirma dalis įtraukė kaip gamtos gaivalas, turint omeny meilės liniją, gal net šiek tiek linko į popsą. Atrodė, kad viskas parašyta čia ir dabar, pagauta ugnies, nelaukiant, nesvarstant, tiesiog neriant. Nesakau, kad tai blogai, toli gražu ne. Tačiau ketvirtojoje jaučiau kiekvieną gerai pasvertą žodį. Dar labiau praturtėjusį žodyną. Virtuoziškai sumeistrautas sakinių konstrukcijas, kurių labirintais K. Sabaliauskaitė meistriškai spjovė visiems, teigusiems, kad tokie sakiniai yra gremėzdiški ir juos reikia redaguoti redaguoti žmonės nepagaus prasmės redaguoti.

Tąkart norėjosi tapatintis ne su pagrindiniu veikėju, bet su sakiniais knygoje. Kartais net nepajaučiu, kaip vėl tekstas mane pasiimdavo, kaip išnykdavo absoliučiai viskas ir kartais net tekdavo atsitraukti, tempiant save per prievartą, padėti knygą į šalį vien tam, kad atitokčiau ir su pusės lūpų šypsniu sau tyliai švilptelčiau - oho. Kiekvienas skyrius čia buvo tarsi atskira knyga, sukelianti vis kitas emocijas; aš jau nusiteikiu valiūkiškos meilės pratęsimui kitame skyriuje, o gaunu šlapiu skuduru per veidą ir bandau sulaikyti gumulą gerklėje. Ir kur dar visos istorijos vingrybės, kur meistriškai atgaivinti ATR paveikslai... Niekada nemokėjau taupyti knygų, tad suskaičiau per tris dienas.

Kad ir kaip bebūtų, Silva Rerum, ko gero, vienas geriausių dalykų, nutikusių lietuvių literatūrai šiomis dienomis. Nuoširdžiai rekomenduoju. Ketvirtoji dalis nebebuvo gamtos gaivalas, tačiau iš kiekvieno žodžio jautei sklindančią kokybę, meilę ir marias darbo. Silva Rerum IV man prilygo tiek kvapiam karšto šokolado puodeliui, tiek saldžiai nuodėmei. Ir pabaigai visos šios ilgos rašliavos-atsiliepimo, citata apie Vilnių. Nes, man rodos, tik K. Sabaliauskaitė puoselėja jam tokią pačią neaprėpiamą meilę kaip ir aš:

Vilnius popietės saulėje atrodė nulietas iš geltono metalo, bolavo sau tarp slėnio žalumos šviesiu tinku ir molio čerpių stogais, o bažnyčių bokštų buvo ne ką mažiau nei Krokuvoje, Karūnos sostinėje; tarp varpinių pūpsojo kupolai su aukso kryžiais ir kai kurie, stačiatikiški, turėjo vienu skersiniu per daug, tarsi Nojaus arka tolumoje dungsojo tamsus Didžiosios sinagogos stogas su galerijomis; mažutis miesto labirintas, it auksakalio nukaldintas laikrodžio mechanizmas: mūrų auksas, stogų varis, lajų smaragdai; po daugelio dienų kelionės laukais ir giriomis, pro valstiečių bakūžes, kaimėkus ir retai pasitaikančias smukles, galėjai tikėtis išvysti bet ką, tik ne tokį auksinį, it užburtą, daugiabokštį miestą slėnyje, kuris tvyrojo sau ramiai viduryje geografinio niekur it susapnuotas sapnas, it ištikęs stebuklas; Rossignolis, išvydęs tą vaizdą, kurį laiką tylėjo, o paskui taip ir pasakė, lygiai tą pat, ką Norvaiša ką tik mintyse pagalvojo: c'est un miracle, stebuklas.

L. Katkus. "Sklepas ir kitos esė"

Apie šį rašytoją nieko nežinojau, tačiau Knygų mugėje pamačiusi nukainuotą kūrinį iki euro, tariau sau, kad kodėl gi ne. Kadangi tai turėjo būti esė, pamaniau, kad visai gerai susiskaitys autobusuose ar dar kur.

Visgi, ar tai išties buvo esė? Buvo ir esė. Bet buvo eilėraščių, dienoraščio fragmentų, realybės ir vaizduotės persipynimų, beveik akademinio stiliaus rašliavų. Ši knyga - absoliuti marmalionė paties įvairiausio visko. Bet skaitėsi be galo lengvai. Nors žadėjau knygą taupyti ir skaityti tokius fragmentus, kai nebus laiko ilgesniems skaitiniams, visgi surijau tiesiog sėdėdama namie per kelias dienas. Sunku pasakyti, apie ką ši knyga. Galbūt tiktų teigti, kad tai miksas prisiminimų apie sovietmetį, menininko pamąstymų, kelionių aprašymų ir dabarties problemų svarstymo miksas. Rekomenduotina kaip lengvas pasiskaitymas, kai nesinori įprastinių romanų.

R. Gavelis. "Jauno žmogaus memuarai"

Kai dalykas yra garbinamas ir žinomas, aš užtrunku ~tūkstantį metų, kol prisiruošiu jį išbandyti. Taip ir apie Ričardą Gavelį prisiklausiusi daug gero, knygą į rankas paėmiau tik dabar. Ir pažintį pradėjau net ne nuo žymiojo Vilniaus pokerio ar Vilniaus džiazo. Kita vertus, po šių dviejų knygų Jauno žmogaus memuarai turbūt yra kita populiariausia knyga.

R. Gavelio kūryba - tokia tobulai . Kai galvoju apie jo rašymo stilių, mintyse suskamba indie muzika, nusidriekia melancholiški vakarai, saulėlydžiai ir miškai, šiugžda po kojomis rudeniniai lapai ir šiaip viskas lydima tokios kiek liūdokos, pasikartosiu - melancholiškos, ir ramios gaidos. Tiek ši, tiek, manau, ir kitos knygos sutvertos skaityti šaltuoju metų laiku, susisupus į antklodę ir retkarčiais pakeliant akis nuo knygos į tamsą už lango.

Tai nepritapėlio Leono Cipario pasakojimas laiško forma apie sovietinę sistemą ir savo gyvenimą studentavimo laikais sutiktam draugui-mokytojui. Yra labai daug knygų apie meilę, bet labai mažai knygų apie draugystę. O mane visada be galo žavėjo skaitiniai apie draugystę, nes aprašyti tą nuoširdumą, prisirišimą, tą besąlygišką meilę draugui, pasitikėjimą ir patirtis drauge yra sudėtinga. Meilė draugui man visada atrodė dar labiau daugialypė nei romantiškoji (nenuvertinant pastarosios), tokia subtilesnė, ramesnė ir dėl to stabilesnė, tačiau daugiapusiška ir ypatinga. Dėl draugystės linijos ši knyga man iš karto patiko.

Tiesa, tai nėra vienintelė linija. Gal net, sakyčiau, užimanti ne tokią ir didelę dalį, nors dalyko svarba ir nepriklauso nuo apie jį parašytų puslapių kiekio. Vietoje kalbėjimo apie siužetą, pacituosiu internete rastą aprašymą:

Tai romanas apie idealus ir jų pragaištingą ieškojimą. Apie kovą už teisybę ir šviesią ateitį, o tuo pačiu – prieš nusistovėjusią sistemą, kurios neįmanoma suprasti, aprašyti bei identifikuoti. Visa knyga – tai tarsi vientisas savasties ieškojimas, vedantis į lemiamą tašką. <...> Tai romanas apie gyvenimą, kai gyvenimas baigėsi ir nieko jau nebegalima pakeisti. Tuo pačiu nieko nebereikia bijoti, o kas svarbiausia – niekam nebereikia meluoti. <...> Manau, šis romanas turėtų patikti daugeliui. Vieniems – dėl savo turinio, kitiems – dėl formos, tretiems – dėl jausmo, o ketvirtiems – dėl idealų.

Jei norite pradėti pažintį su R. Gaveliu, Jauno žmogaus memuarai tikrai nenuvils.



Profesinė knyga


D. Ogilvy. "Reklamos žmogaus išpažintis"

Kadangi laisvu laiku šiek tiek freelance'inu su tekstų kūrimais, kurie iš esmės vienu ar kitu būdu susiveda į reklamos kategoriją, stengiuosi šia sritimi domėtis daugiau. David Ogilvy - vienas žinomiausių vardų reklamos pasaulyje (jo agentūros padalinys veikia ir Lietuvoje), tad užmačiusi jo knygą bibliotekoje nusprendžiau perskaityti.

Knyga nėra kažkas absoliučiai vau, tačiau man, kaip pradedančiajai ir apie reklamą ne itin daug žinančiai, patiko. Radau tam tikrus bazinius patarimus, atsižvelgdama į juos tekstuose atsisakau kai kurių dalykų, kai kuriuos rašau kitaip nei įprastai. D. Ogilvy į šią knygą realiai sudėjo viską, ką per daug ilgų metų sužinojo, todėl vietomis informacija kiek abstrakti - nerasite kažkokių žingsnis po žingsnio instrukcijų. Tačiau jei norite imti domėtis marketingu, šios knygos skaitymas tikrai nebus prasčiausia pradžia.

_________________________________________________________


Tai tiek šįkart iš manęs. Kaip visada, lauksiu komentarų - galbūt individualių atsiliepimų apie šias knygas, galbūt rekomendacijų, ką dar vertėtų perskaityti.

4 komentarai

  1. Odieve, Makso Frajaus knygas skaičiau būdama 7-8 klasėj, jos absoliučiai nuostabios, tokios mielos! Atsimenu tą jų jaukumą :) Bet niekad nežinojau, kad čia rašytojos slapyvardis :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sutinku su kiekvienu žodžiu. :)) Ir, na va, smagu, kad sužinojai naują faktą!

      Panaikinti
  2. Aš buvau žiauriai pasipiktinus tuo, kad leidykla nutraukė Frajaus vertimus. :/

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O aš ne tik buvau, bet vis dar ir esu pasipiktinusi! :/

      Panaikinti