Gyvenimas Pastaruoju Metu: Liepa'17

Ar visi žmonės yra pasmerkti įsimylėti būtent savo gimimo mėnesį? Net jei ir ne, aš tikrai esu viena iš tokių žmonių. Visiškas vasaros vaikas – man patinka karštis, vidurvasario metas, lakuoti kojų nagai ir rožiniai saulėtekiai. Nors šiemet liepa itin gerais orais nelepino, man šis mėnuo vis vien savaip ypatingas, mielas, laukiamas ir su džiaugsmu išgyvenamas.

Gimtadienis. Kaip ir įprastai, 19-tą dieną pasitikau dar vienus metus. Nemeluosiu, palikti paskutinius -nioliktus buvo gaila, šiek tiek baugu. Bet sakoma, kad trečioji dekada yra ta, kurią gali ir turi būti egoistu, turi ją skirti sau: keliauti, stipriau mylėti, nuoširdžiau juoktis, daugiau gerti gyvenimo... Tad pasitikau dieną su tokia mintimi. Tiesa, kadangi nesu linkusi daryti iš gimtadienio vakarėlio ir švęsti su būriu žmonių (ko gero, paskutinis toks buvo dešimtas gimtadienis), diena virsta visa gimtadienio savaite.

19-tai buvo lemta būti trečiadieniu, tad savaitgalį prieš tai pasikviečiau nakvoti draugę. Apskritai dievinu Sofia Coppola'os darbus, užtat nusprendėme nueiti pažiūrėti jos naujo filmo The Beguiled. Jauki Pasakos kino teatro aplinka ir žavus senamiesčio vakaras privertė pasijausti tikrai nuostabiai. Jei trumpai apie filmą, jis, deja, nepatiko taip labai, kaip tikėjausi. Manau, tai pirmas S. Coppola'os darbas, kurio nežiūrėčiau antrą kartą... Nes, tarkime (neperdedu), The Virgin Suicides esu peržiūrėjusi gal 20 kartų. Aišku, viskas tikrai nebuvo labai blogai, iš esmės filmas vertas žiūrėjimo, tik galbūt neišpildė lūkesčių ir tiek. Kad ir kaip bebūtų, su drauge vis vien linksmai praleidome dieną vakarodamos (rytinėdamos) iki 3-4h ryto. Gimiau šeštadienį ~1h nakties, tad iš prigimties esu pelėda. Kadangi draugas vyturys, derinuosi prie jo, bet kartais tikrai labai pasiilgstu naktinėjimo, už tai toks vakaras buvo pats savaime dovana.

Tą savaitę dar išėjome su kurso drauge kavos į Taste Map. Buvo labai juokinga (ir malonu), kad pradėjus tarpusavyje juokauti apie torto valgymus per anksti (nes kaip gi kava be saldumo), tai išgirdęs barista pasiūlė pavaišinti dykai. Juokinga, nes tuo metu banko kortelėje turėjau paskutinius ~€5 – sutaupiau ir juos! Žodžiu, gimtadieniams Taste Map tikrai rekomenduoju. :)

Galiausiai, išaušus tikrąjai gimtadienio dienai, nusprendžiau parsivežti draugą tėviškėn ir tiesiog pabūti su šeima. Tradiciškai, mama iškepė tortą. Na, iškepė – žodis sąlyginis. Kadangi pasirašau įvairiems netradiciniems tortams, šiemet išbandėme žaliavalgišką su riešutų pagrindu ir braškiniu viršumi. Visada būna gaila, kad per mano gimtadienį braškių sezonas jau būna kaip ir pasibaigęs, todėl niekada neišeina gauti braškinio torto – visgi šįkart maldos buvo išklausytos. Jeigu dar abejojate dėl žaliavalgiškų saldumynų, padrąsinsiu, kad labai skanu! Užtenka nedaug, o tikrai gardu. Taigi, diena vakarojant taip ir užsibaigė, o vėliau dar su draugu išlėkėme pasivažinėti dviračiais po apylinkes.

Dar kalbant apie dovanas – jų nesureikšminu, tačiau iš draugo gavau vieną labai norėtą ir pačiu keisčiausiu laiku atkeliavusį daiktą: Vilniaus universiteto džemperį. Matydavau studentus su jais vaikštančius, kai dar mokiausi mokykloje, ir visada be proto norėjau tokio pati. Nežinau kodėl, tiesiog atrodė baisiai ypatingas daiktas. Keista, kad per 2 metus VU taip ir nesugebėjau jo įsigyti. Keista, kad gavau jį tuomet, kai oficialiai nepriklausiau jokiam universitetui. Keista, kad gavau tada, kai nežinojau, ar įstosiu (nors įstojau). Ir keista, kad gavau simbolinį universiteto daiktą tuo metu, kai mano tikrosios universitetinės studijos ir turėjo prasidėti. Keistas tas gyvenimas, a?

Studijos. Kam bent šiek tiek įdomus mano statistinės 20-metės lietuvaitės gyvenimas, tas žino, kad nusprendžiau nutraukti žurnalistikos studijas (apie tai plačiau rašiau čia). Žinoma, serialui reikia tęsinio, tad kas toliau?! Kaip minėjau anksčiau, vadinamojo gap year imti neketinau – žurnalistika paliko pakankamai daug laiko pagalvoti, ko noriu tiek universiteto, tiek profesijos, tiek gyvenimo ir kitais atžvilgiais. Susidėliojau tam tikrą planą, apmečiau perspektyvas ir... padaviau prašymą stoti į filosofiją tame pačiame Vilniaus universitete – tai buvo vienintelė mano paraiška. Logiškai pagalvojus, nusprendžiau, kad jaudintis nėra ko, nes visos aplinkybės garantavo, kad sėkmingai įstosiu. Visgi žinote, kaip būna, tad kažkoks kirminas graužė: o gal... O bet tačiau, viskas susiklostė kaip ir numatyta, todėl oficialiai galiu vadinti save filosofijos studente.

Kodėl filosofija? Tiesą pasakius, mano tikroji meilė iki šiol yra literatūra. Tačiau tokios bakalauro studijos neegzistuoja (filologija – toli gražu ne tas pats), o radau tik be proto patrauklų magistro variantą. Kadangi galimybė atkrito dėl neegzistavimo, toliau mąsčiau apie tai, kas man suteiktų išsilavinimą. Galbūt galvodama apie profesinį kelią būčiau rinkusis reklamos, marketingo, viešųjų ryšių studijas, tačiau, švelniai tariant, iš to, kokios būna profesiją suteikiančios studijos, jau pasimokiau. Tad grįžau prie išsilavinimo siekio ir tarp variantų be filosofijos turėjau istoriją, psichologiją ir politikos mokslus. Visgi paprasčiausiai peržvelgusi programas supratau, kad filosofija atrodo velnioniškai patraukliai. Kai pagalvoji, nuo filosofijos netoli ir iki literatūros, ypač kalbant apie klasikinius kūrinius. Be to, jau buvau turėjusi porą su filosofija susijusių kursų, galėjau patikrinti studijų kokybę VU, pažinojau dėstytojus, domėjausi ir skaičiau savarankiškai – paprasčiausiai žinojau, ko iš studijų tikėtis, ir suvokiau, kad tai mane tenkins. Sakiau, kad esu vasaros vaikas, bet pirmą kartą (nejuokauju – pirmą kartą) be galo laukiu rudens. Noriu grįžti į universitetą ir biblioteką – ten jaučiuosi gerai. 

Fun fact: kai pradėjau mokykloje galvoti apie studijas, visada buvau įsitikinusi, kad mano vieta yra ne kokiuose kituose, bet centriniuose VU rūmuose – gyvenimas galiausiai vis tiek už rankos ten atitempė, nors ir bandžiau apsigyventi žurfako namelyje ant Užupio slenksčio.

Serialai. Vasara, o ypatingai liepa, lepino naujomis ne tik Twin Peaks, bet ir prasidėjuiso Game of Thrones serijomis. Su kiekviena TP serija vis dar žaviuosi D. Lynch'o genialumu, o GoT 7 sezonas, atrodo, pasiekė meistriškumo viršūnę – ar man vienai jis  įdomiausias iš iki šiol buvusių? Nors persiplėšk, kai iki kitos serijos lieka dar savaitė... Apskritai apie Twin Peaks jau kalbėjau anksčiau, o Game of Thrones, jei dar nežiūrite – privaloma!

Milžinas. VU savo studentams siūlė galimybę nemokamai liepos-rugpjūčio mėn. naudotis el. knygų platforma Milžinas. Kadangi planšetę turiu ir kartas nuo karto kokią nors elektroninę knygą perskaitau, prenumeratą užsisakiau, užtat čia bus toks mini atsiliepimas. Jei rūpi sužinoti daugiau, taip pat ir Greta rašė apie šią platformą. Na, o jei trumpai, man Milžinas įspūdžio nepadarė, nors ir dėl asmeninių priežasčių. Tiesiog neradau tenkinančio literatūros pasirinkimo – daugiausiai sudėta populiarioji psichologija ir šiuolaikiniai naujausi romanai. Aišku, jei esate tokių knygų mėgėjai, tingite knistis internetuose (o naujausių pop-romanų el. versijos lietuviškai internete atsiranda tikrai ne iš karto), Milžinas gali būti patogus pasirinkimas. Pati pasinaudojusi platforma perskaičiau man likusias dvi Game of Thrones dalis, parsisiunčiau dar porą knygų kada nors užeisiančiai lengvų skaitinių nuotaikai, bet iš esmės Milžinas kažkokio vau jausmo nesukėlė ir savus pinigus už prenumeratą kaži ar mokėčiau. Atsiliepimas gana subjektyvus, tad mielai išgirsčiau nuomonę ir kitų, besinaudojusių Milžinu.

Čekija. Paskutinę liepos savaitę praleidau keliaudama. Šįkart nedaugžodžiausiu, nes apie Čekiją planuoju parašyti, na, bent jau 2 įrašus tai tikrai. Kol kas pasakysiu tik tiek, kad nors tai nebuvo ta šalis, kuri mane priverstų aikčioti iš susižavėjimo, ir į kurią itin norėčiau sugrįžti, visgi ji turėjo savų privalumų, grožių ir keistenybių, tad, šiaip ar taip, šią Vidurio Europos šalį verta aplankyti!