2013-2015 Beauty Vibes. Teikia „Blogger“.

Čekija: Kutna Hora Ir Český Krumlov Miestai (II dalis)


Tęsiant pasakojimą apie kelionę į Čekiją, šįkart akiratyje - du miestai ir jų apylinkės (pirmasis įrašas čia). Tačiau prieš traukiant prie pačių vizitų, norėtųsi papasakoti apie čekišką maistą. Niekaip nesugalvojau, kaip patogiau viską pateikti, kurioje vietoje apie tai papasakoti, tad nusprendžiau kad et, gal tiesiog čia ir dabar.

Taigi, pakalbėkime apie šį nuostabiai absurdišką aspektą. Net jei gaunate meniu angliškai, net jei manote viską suprantantys, net jei maistą matote savo akimis - abejokite kaip liepė Dekartas, nes Čekijoje ne viskas yra taip, kaip atrodo. Vos įvažiavus į šalį, pirmiausiai nenuskilo mano tėvams. Paprastai žodis dumplings žymi įvairius bulvinius lietuviškus patiekalus. Taip pamanę, tėvai kavinėje ir užsisakė jų tikėdamiesi, kad gaus cepelinus, didžkukulius ar kažką panašaus. O gavo... bulkos. Nejuokauju. Ta bulka yra kažkoks nacionalinis čekų maistas. Labai šviesi, minkšta, bet vis tik bulka. Tėvai vos nepasimovė ir antrą kartą, kai vėliau pamatė kažkam padavėjos nešamus cepelinus, nors geriau įsižiūrėjus pasirodė, kad ten ta pati bulka. Verta surizikuoti nebent jei meniu aiškiai parašyta potatoe dumplings.

Antra nesėkmė ištiko, kai sustojome pavalgyti kažkokio plauko valgykloje. Užmetusios akį su mama pamatėme, kad vienas iš variantų buvo kiaušinio-džiūvesėlių marmalionėje išvoliotas ir iškeptas, na, ko gero, vištienos ar kiaulienos kepsnelis. Tad jį ir pasiėmėme, nes pasirinkimų nelabai buvo. Pasirodo, ten buvo dešra. Ne dešrelė, ne pilkšvai rusva ir didelė kaimiška dešrelė, bet tiesiog dešra, kaip kad būtų saliamio ar šlapenkos gabalas. Tai taip kažkaip keista pasidarė.

Galiausiai, trečias kuriozas pasitaikė man, paskutinį kartą vakarieniaujant. Įtariai skaitydama meniu užtikau keptą vištieną su dar kažkuo. Patingėjau išsiaiškinti, tad numojau ranka ir pagalvojau, kad jei kas, nevalgysiu. Vištiena buvo skani, o šalia gavau kažkokį didelį kiaušinyje-džiūvesėliuose iškeptą blyną. Iš pradžių pamaniau, kad tai bulvinis blynas. Atsargiai paragavusi nusprendžiau, kad skonis visai vertas dėmesio. Visgi skonio receptoriai man tarė, kad kažkaip abejotina, ar čia išties yra bulvės. Tad panardžius internetuose paaiškėjo, kad valgiau kažkokį keptą kopūstą. Nemeluoju – kopūstą. Aišku, kaip ir minėjau, kopūsto skonis buvo neblogas!

Taip pat suabejojau, ar apskritai kada nors būsiu tiek išalkusi, kad įveikčiau visą čekišką porciją. Na, tuo, žinoma, pasižymi visos rytų-vidurio Europos virtuvės. Viską susumavus - važiuodami į Čekiją pasiruoškite valgyti, pasiruoškite valgyti daug ir nusiteikite nepatingėti išsiaiškinti valgysite.

Pakalbėjus apie maistą, galima važiuoti ir link miestų. Pirmoji šio įrašo stotelė - Kutna Hora. Dar vienas gražus Čekijos miestelis su gražiu senamiesčiu ir gražiomis gatvelėmis, kur tiesiog reikia vaikščioti ir klaidžioti. Miesto pažiba - senovinė bažnyčia, kurią galutinai užbaigti užtruko 300 metų. 


Į miestą važiavome dėl dviejų dalykų. Pirmasis iš jų buvo senosios sidabro kasyklos. Gidė parodė tam tikrus muliažus ir išdėliotus autentiškus daiktus, kad geriau įsvaizduotumėme, kaip viskas atrodė ir vyko. Vėliau (užsidėję specialius chalatus, kokius dėvėdavo ir šachtininkai, bei šalmus su prožektoriais) nusileidome į pačias šachtas.

Buvau pamiršusi, kokia klaustrofobe tampu požeminėse erdvėse, nes paskutinį kartą kažką panašaus teko patirti prieš gerus 8 (?) metus apsilankymo Lenkijos Wieliczka druskų kasyklose metu. Nesu ta tipinė klaustrofobė, mane ši fobija kankina tik atsidūrus po žeme. Iš esmės tai net ne klaustrofobija, jei erdvė didelė - tiesiog paniškai bijau, kad ant manęs užgrius žemės. Arba užlies vanduo. Tačiau kasyklose Kutna Horoje net nebuvo erdvės. Siauri tuneliai, kur negali eiti tiesiai - tenka šonu. Lubos momentais siekdavo vos 1,4-1,5 metrų aukštį, tad tekdavo eiti pasilenkus. Ir visur šitaip. Ir laša vanduo. Vienu momentu tikrai pasidarė taip blogai, kad pagalvojau, jog nualpsiu (tai įvyko po to, kai sužinojau, kad virš kasyklų stovi ta pati nežinia kiek tonų sverianti bažnyčia, kurios nuotrauką įkėliau viršuje). 

Tiesą pasakius, neįsivaizduoju, kaip žmonės dirbdavo. O mes leidomės tik į vieną paviršinių kasyklų - iš esančių giliau darbuotojai lipdavo į paviršių siauromis kopetėlėmis dvi valandas. Ir į priekį čiuoždavo net 20 minučių. Mes vaikščiojome su ryškiais prožektoriais, o jie turėdavo kažkokias blausiai šviečiančias lempeles, kurios ir tai dienos bėgyje užgesdavo, tad tekdavo orientuotis tamsoje palei oro sroves. Ir dar dirbti, dar kažkur kastis, spraustis, ieškoti sidabro, lįsti. Vien to trumpo vizito metu jaučiausi surakinta - ko gero, po savaitės tokio darbo būčiau išprotėjusi. Žodžiu, patirtis įdomi, jei nesibaidote tokio tipo potyrių, pamatyti bus ką, bet klaustrofobams patarčiau tikrai vengti, o ir pati antrą kartą neičiau.


Antrasis dominęs objektas buvo Kaulų koplyčia (tokią koplyčią dar galima rasti ir Melniko mieste, jei šis būtų labiau pakeliui). Pavadinimas ne iš piršto laužas, o pasako viską kaip yra - koplyčia išties ir yra dekoruota 40 tūkst. žmonių kaulais, dauguma jų mirus maro metu. Vaizdelis, hm, makabriškas, bet aš tokius mėgstu, tad žvalgiausi su pakilia nuotaika. Net žvakutę galima uždegti, visai kaip tikroje bažnyčioje. Nors šis aspektas mane kiek nuvylė - žvakutės modernizuotos ir elektrinės. Asmeniškai man kažkaip mažiau džiaugsmo ir dvasingumo teikia - norisi tikrų, kad ir šio šiokio tokio farso akivaizdoje... Tačiau šiaip vietą užskaitau ir rekomenduoju.


Antrasis miestas, mano norėtas aptarti - Český Krumlov, kuris priminė vidurio Europoje stovintį Italijos miestą - jaukus nedidelis senamiestis, moliniai išblukę stogai, siauros akmenimis grįstos gatvelės, viduramžiški ramių spalvų namai, plati tekanti upė, tilteliai, šiluma ir visur kažką kramsnojantys žmonės. Didelių planų šiame mieste neturėjome, pagrindinis tikslas buvo pasikelti į ne vieną šimtą metų skaičiuojantį bokštą, iš kurio atsiveria tikrai nuostabi panorama. Pats bokštas irgi įspūdingas tiek iš išorės, tiek iš vidaus, nes lipant daugybe laiptelių jų tipas ir erdvės keitėsi ne vieną kartą. Galima aplankyti ir šalia stovinčią pilį, tačiau tai reikia daryti su gidu ir pasivaikščiojimas trunka porą valandų, tad šią atrakciją praleidome. Įdomus faktas - įeiti į pilį reikia per tiltą, o po juo yra daug erdvės ir žalumos, kur gyvena... meška! Tikrų tikriausia rudoji, valganti ir snaudžianti. Kaip sakiau, senamiestis, šalia kurio ir gyvenome, nebuvo labai didelis, tačiau, nežinau kodėl, norėjosi ten vaikščioti ir vaikščioti. Greičiausiai dėl to panašumo į Italiją - tikrai užbūrė.


Beje, mačiau labai fainą bariuką, jei kas kada apsilankytų su pora / draugais. Baro koncepcija - vaistinė, nes būtent sename vaistinės pastate jis ir yra įsikūręs. Dar dieną stabtelėjau prie jo vitrinų, kuriose išstatyti vienodi balti indai su alkoholio užrašais - idėja patraukė. O vakare teko pamatyti barą ir veikiantį - atrodė tikrai labai nedidukė, bet jauki vieta. Tada ir toptelėjo galvon, kad norėčiau čia sugrįžti vien dėl šio baro aplankymo.

Kita įdomi lokacija - suvenyrų parduotuvėlė (nei vienos vietos pavadinimų / adresų neprisimenu ir nepateiksiu, tačiau, iš tikro, tai ir nebūtina - jei vaikščiosite, tikrai rasite). Tiesą pasakius, tai buvo antra ir paskutinė užeita įdomi suvenyrų parduotuvė (pirmoji buvo Prahoje) - Čekija tikrai negali pasigirti daugybe netradicinių suvenyrų. Tačiau ši sudomino, nes vitrinose buvo išstatyti labai gražūs minimalistiniai balti puodeliai, dekoruoti juodomis penklinėmis ir natomis. Žodžiu, visi suvenyrai buvo dedikuoti muzikos tematikai. Kainos - ne pačios mažiausios, tačiau viskas labai apgalvota, gražu ir subtilu. Puodelis, kurio iš pradžių norėjau, kartu su dėžute ir lėkštute kainavo 12 eurų, o mama paėmė duetą dovanų už 36 eurus. Na, aš galiausiai nusipirkau kitą suvenyrą, su kuriuo ištiko šioks toks liapusas (atidžiai apžiūrėkite daiktus prieš pirkdami!). Labai susižavėjau mažais sidabro spalvos smuiko rakto pavidalo auskarais. Tačiau tik nusipirkus pastebėjau, kad ten buvo... sąsagos. Nors šiaip viskas vis tiek baigėsi gerai - nusipjoviau galus ir sąsagas paverčiau auskarais. Pamoka išmokta.


Galiausiai, Český Krumlov pasiūlė užeiti į šaunų muziejų (nemokamai!). Kadangi visi užrašai buvo čekiški, kokia tiksli muziejaus koncepcija, neįvardinsiu, tačiau viskas viduje priminė senovinę XIX a. pab. - XX a. pr. bakalėjos parduotuvę, kur buvo demonstruojami senoviniai kasos aparatai, reklamų baneriai, to meto indai, įvairūs prietaisai ir t. t. Žodžiu, tikrai buvo įdomu viską apžiūrėti.


Tiek istorijos šį kartą! Ko gero, nesunkiai atspėsite, apie ką bus trečioji dalis, ar ne? :) O jei mano pasakojime pritrūko detalių, kainų, atstumų ar pan. smulkmenų, viską rasite mano mamos tinklaraštyje Noriu ir keliauju. Jau yra paskelbta pirmoji dalis, rašomos ir kitos > galite sekti naujienas facebook.

Komentarų nėra