2013-2015 Beauty Vibes. Teikia „Blogger“.

Čekija: Kelias, Gamta ir Pilys (I dalis)


Vizitą Čekijoje turbūt galėčiau apibūdinti žodžiais viskas lyg ir matyta, bet lyg ir kitaip. Šalis turi daug privalumų: ji netoli Lietuvos, tikrai nėra brangiausia gyvenimo sąlygų atžvilgiu, žmonės kalba daugiau angliškai nei rusiškai, o pamatyti yra ką - nuo gamtos iki miestų. Tik man pačiai trukdė tai, kad jau esu po Europą nemažai keliavusi. Žymiosios Čekijos uolos buvo kaip ir matytos Vokietijoje, architektūra panaši tiek į Lenkijos, tiek į mūsiškę ir t. t. Žinoma, vis vien buvo be galo įdomu ir smagu viską apžiūrėti bei išvysti, tik jau nebuvo to oho įspūdžio. Nepaisant to, Čekija graži, įdomi ir verta kelionės.

Prieš pradedant pasakoti, ką su šeima atradome pačioje Čekijoje, dar norisi užsiminti apie kelionę iki jos. Kadangi važiavome su mašina, žinoma, traukėme per Lenkiją. Ir joje sustojome dviejuose iki šiol neaplankytuose miestuose: Wroclaw ir Swidnica. Miestus norisi paminėti todėl, nes abu kažkuo patraukė ir verta juose stabtelėti!

Jei Ventspilis žinomas už 9 karves, tuomet Wroclawas - už 212 nykštukus. Nežinau kodėl, bet mane visada tokie keisti dalykai žavi, tad mielai leidausi nykštukų ieškoti. Nors ieškoti nelabai reikia (nebent norisi surasti visus 212) - jie ir taip moja iš už kiekvieno kampo, ir tiesiog vaikščiodami mieste nesunkiai radome bent jau 20. Pats miestas taipogi labai gražus, su klasikine Europą vienijančia architektūra, o vien senamiesčio dydis, rodėsi, apima visą Vilnių. Prajuokino rotušės aikštėje viename iš namų rūkantis ir apžiūrinėjantis keliautojus dėdulė - eh, anoks čia stebuklingas vaizdas ta rotušė. Juk kasdienybė...




Na, o Swidnicą pavadinome Lenkijos Kėdainiais. Skirtumas tik tas, kad senamiestis užima ne tam tikrą miesto dalį, o visas miestas ir yra senamiestis - tik viename pakraštyje matėme kelis miegamųjų rajonų tipo daugiabučius.

Tikrai smagu, kad miestas įsirengęs apžvalgos bokštą, į kurį galima pasikelti visiškai nemokamai (aš jau tikrai esu nusiteikusi, kad iš keliautojų nori nulupti pinigus visur, kur netingi, tad toks Swidnicos paslaugumas - maloni permaina) ir iš jo atsiveria nuostabi miesto panorama. Nusileidę žemyn, keliaudami po senamiestį dar nusipirkome itin saldžių abrikosų - vaisių pirkimas kelionėje yra paprasčiausiai būtinas.

Ir, aišku, pati įdomiausia miesto vieta buvo didinga XIII a. statyta bažnyčia. Neribotu katalikiškumu Lenkija mane visada sugeba pritrenkti - atvažiavai, atrodo, į paprasčiausia miestelį, ploto, kaip minėjau, sulig Kėdainiais, o jame stovi Vilniaus Arkikatedros dydžio bažnyčia. Statinys tikrai vertas akių paganymo, vidus - tuo labiau. Tik kad nuotraukos neatspindi viso grožio, nes gavosi pakankamai šviesios, o būtent prieblanda ir žaidžiantys šešėliai ir kūrė paslaptingą atmosferą. Žodžiu, Swidnicos bažnyčia privertė viduje aiktelėti ir dar kartą pritariamai palinguoti galvą dėl neribotų žmogaus galimybių.


Tai tokie įdomūs miestai buvo pakeliui, o dabar jau galime judėti į Čekiją. Pagalvojau, kad kelionės taškus tam tikra prasme sukirstysiu į kategorijas (ar galite pasakyti, kad mėgstu tvarką ir planavimą?), o ne pasakosiu apie dieną iš dienos - taip turėtų būti patogiau. Taip pat paspaudę ant pavadinimo galėsite nukeliauti į oficialų vietos puslapį.

Gamta


Patarimas keliaujant po Čekiją: pasiruoškite lipti. Šalis įsikūrusi kalnuotoje ir kalvotoje vietovėje, tad ketvirtą dieną jau gėriau vaistus nuo skausmo, nes kojų raumenyse susikaupusi pieno rūgtis varė iš proto. O lipimą pradėjome šioje vietoje. Tokio tipo uolos (Graikijoje - ir visi kalnai) man yra vienas įdomiausių ir pakankamai retai sutinkamų reiškinių. Šiame parke jos tikrai įspūdingos ir tankiai išsidėsčiusios - paveikti yra ką, visą parką apėjome per ~3 valandas. Dar smagiau, kad oras išpuolė darganotas: tai dulksna išpuldavo, tai vėl sausa, o į pabaigą lietus ir visai įsismarkavo. Smagiau sakau ne ironiškai - tokia dargana visada kuria ypatingą atmosferą, derančią su augmenija.

Po Adršpachus pasivaikščiosite tikrai ne tik takučiu aplink uolas. Į daugumą uolų galima įlipti, jas perlipti ar aplipti aplinkui, netgi įlįsti į vidų. Pradžioje dar yra didelis skaidrios žalsvos spalvos ežeras, kurį galima apeiti. Labai ramu ir gera tiesiog prisėsti prie ežero ir leistis merkiamai lietaus. Aplink gamta tyli ir taikinga. Be to, dažna uola ką nors vaizduoja - pirštus, dramblį, veidą. Tereikia geriau įsižiūrėti!




Na, bokštas yra pavadinimas sąlyginis - išties šitas statinys ir jo kompleksas primena Anykščiuose stovintį lajų taką, tik daug aukštesnį ir didingesnį. Verčiant iš čekų kalbos, vieta vadinasi takas su medžių vainikais. Iš pradžių einama trasa palei medžius, kuri vis aukštėja. Tuomet prieinama ir nusileidžiama į pagrindinio bokšto pradžią, kur yra įrengta ekspozicija apie įvairius bazinius faktus, susijusius su dirvožemiu - šioje vietoje pavertėjavau šeimai iš anglų kalbos. Ir, galiausiai, iš ekspozicijos pradedama pamažu sukti ratus ir kilti į bokštą. Kadangi nesu lipimo fanatikė, man šis bokštas pasirodė kažkas nuostabaus. Ne veltui sako, kad genialumas slypi paprastume. Ir užkilti paprasta, ir kylant malonu gėrėtis vis gražesniais atsiveriančiais vaizdais. O pačioje viršūnėje vaizdas tikrai gniaužė kvapą, gal vėlgi ypatingai todėl, nes buvo rūkas, vėjas, dargana - absoliutus Twin Peaks'as. Beje, nusileisti galima tiesiog čiuožiant tuneliu, tik, gaila, dėl oro sąlygų mūsų vizito metu jis buvo uždarytas.



Jei esu ne žmogaus, o gamtos sukurtose požeminėse erdvėse, turiu tikrai stipriai kamuojančią fobiją, kad ant manęs žemės ims ir užgrius. Kita vertus, viduje šiek tiek didžiuojuosi savimi, kad stengiuosi baimes nugalėti. Todėl kai mama pranešė, kad planuose - apsilankymas stalagmitų-stalaktitų oloje, nuryjau seilę, šimtą kartų dėl visa ko pasitikslinau, ar ant mūsų neužgrius lubos, ir žengtelėjau į tamsą, kur per akimirksnį temperatūra nukrito nuo +28 iki +12 laipsnių.

Visgi turiu sutikti, kad olos ir varvekliai - įspūdingi. Man patinka tokios vietos (netgi požeminės), kur pradedu stoviniuoti ir kontempliuoti apie visą gamtos didybę ir mūsų dulkinę egzistenciją: per metus užauga tik vienas stalaktito milimetras. Per metus centimetras, per šimtą metų - metras. O dauguma buvusių stalaktitų - tikrai ne vieno ir ne dviejų metrų ilgio... Žodžiu, tikrai įspūdingos erdvės ir gamtos formos. Keliaujant taip pat prieinamas ir Macocha tarpeklis su viduryje telkšančiu vandens duburiu - dar vienas žioptelėti priverčiantis vaizdas. Galiausiai, plaukėme požemine upe ir šita dalis man patiko labiausiai. Nežinau, kodėl, tiesiog ramiai sėdėti ir tyliai stebėti raibuliuojantį vandenį, žaidžiančius šviesos atspindžius ant olos sienų yra labai taikingai veikiantis užsiėmimas. Tikrai verta aplankymo vieta.


Pilys


Taip, patvirtinu - visi privalomi juokeliai keliaujant į šią pilį buvo pasakyti. Pilis stovi to paties pavadinimo kaimelyje, kuriame matyti du kalnai, o ant vieno jų ir Bezděz. Pradžiai - legenda:

Sako kartą gyvenęs Bezděz apylinkėse linksmų plaučių malūnininkas, kuris mėgo kompaniją ir alučio pasiurbti. Pasiurbdavo jis dažnai, nes dažnai nedirbdavo ir, aišku, skolas kraudavo. O vieną sykį negavęs skolon, malūnininkas ėmė ir ištarė – kad jei jau neganu skolon, tai kad taip velnias mano dūšią tegu ir ima. Aiškus reikalas, žiū kur buvęs kur nebuvęs velnias ir čia, jau griebiasi dūšią peklon neštis. Bet malūnininkui peklon nesinori, tad pasiūlęs lažybas – kas per naktį iki gaidžiai pragys didesnį kalną supils, tam dūšelė ir teks. Taip ir sulygo abu. Žinoma, kipšas tuoj puolė darban, o malūnininkui striuka. Bet juk turi būti pasaka su gera pabaiga, tad pasirodo malūnininkui sena moteriškė ir pasiūlo padėti su sąlyga, kad malūnininkas ją ves. Kur bepasidės malūnininkas, ėmė ir sutiko, o mainais gavo stebuklingą staltiesę. Patiesė staltiesę ir ėmė kalnas krautis. Kiek velnias besineštų, vis vien daugiau ant staltiesės atsiranda. Taip ir laimėjo lažybas, o velnias musę kandęs liko. Tik vedybų nelabai malūnininkui norėjos, bet ir čia įvyko stebuklas - sena moteriškė gražia mergele pavirto. Taip malūnininkas vedė ir gražiai iki gyvenimo galo gyveno.

Tai tokia pasakaitė, o šiaip Bezděz yra XIII a. statyta ir viduramžiais svarbiausia Čekijoje buvusi pilis. Oficialiai ji - gotikinė, ir viduje esantys skliautai tai patvirtina, bet išorė man atrodo kaip gryna masyvi romanika. LIPTI iki jos tikrai yra neblogas galas negrįsto, akmenuoto, tačiau savaip romantiško kelio, o nuo viršaus atsiveria graži panorama. Pati pilis nėra kažkuo savaime itin įdomi, nes tais laikais nei itin įmantrios puošybos buvo, nei įdomių architektūrinių sprendimų. Bet užmesti žvilgsnį į senovinius griuvėsius, pasidairyti po gražias Čekijos apylinkes ir tiesiog ramiai pamedituoti gamtoje visada smagu.



Stebuklingos legendos ar ypatingos istorijos ši pilis jau neturi - tai tiesiog vienos iš Čekijos aristokratų šeimų buvusi rezidencija. Vos atvažiavus ir pažvelgus į ją, akį paglosto dramblio kaulo spalva ir švarios formos. Tik po to susimąstai, kad kažkaip labai jau naujai ji atrodo, turint omenyje, kad buvo pastatyta prieš ne vieną šimtą metų... Taip ir likom nesužinoję, ar pilis originaliai tokia ir buvo, tik dabar yra restauruota, ar ją išvis perdažė ir perdarė eksterjerą. 

Kad ir kaip bebūtų, vidus buvo neabejotinai autentiškas. Deja, fotografuoti griežtai draudžiama, tad interjero nuotraukų nepateiksiu. Šiek tiek net juokino perdėtas gido elgesys (į pilį leidžiama eiti tik su ekskursija), kai suėjus žmonėms iškart užrakindavo buvusio kambario duris ir nuolat visus apeidavo, stebėdavo vanago žvilgsniu, kad oi, kas ko nors nenufotografuotų. Tačiau šiaip interjeras tikrai žavus, daug medžio ir ano laikmečio dvasios. Labiausiai širdį kuteno ir ašarą spaudė biblioteka. Neįtikėtinai nuostabiame kambaryje saugoma 12 tūkst. knygų - argi ne gaila, kad toks lobis lieka neskaitomas? Taip pat šalia pilies yra parkas, kuriame malonu pavaikščioti, apžiūrėti pilį iš kitų pusių ir tiesiog atsipalaiduoti. Tik kad oras išpuolė labai permainingas - vieną akimirką saulė, kitą jau lietus (todėl ir nuotraukose dangus vis kitoks). Hluboka nad Vltavou - geras pasirinkimas norint neskubriai praleisti laiką ir paganyti akis, be to, sužinoti, kaip gi anksčiau gyveno Čekijos aristokratija.


Tiek šįkart iš manęs. Tiesa, daugiau dalinuosi įkvėpimu, asmeniniais įspūdžiais, tuo, kas buvo įdomu pačiai, tikėdamasi, kad kam nors tai pravers kaip pradinė maršruto idėja. O jei norisi konkretesnės informacijos apie kainas, vietas, transportą, keblumus ir kitką, siūlau apsilankyti mano mamos tinklaraštyje Noriu ir keliauju. Kol kas apie Čekiją dar neparašyta, bet žinau, kad ruošiamasi, tad galite sekti informaciją facebook ir laukti smulkmenų, kurių aš neminiu. :)

Komentarų nėra