Universitetas: iš pradžių kaip tragedija, po to kaip farsas

Pagal pradinį sumanymą, šis tekstas turėjo pasirodyti rugpjūčio pabaigoje. Tačiau pagalvojau, kad galbūt kai kam jis padės apsispręsti - moksleiviams ar ne savo vietoje besijaučiantiems studentams. Todėl rašau dabar, nes rugpjūtį apsispręsti gali būti jau ir per vėlu.

Ilgai netempiant gumos - nusprendžiau mesti dabartines studijas ir perstoti į kitas (taip, neimti jokių laisvų metų, tačiau iškart šiemet ir perstoti). Manau, kad tai vienas iš didesnių sprendimų, kurie gali būti, todėl nenorėjau šios žinios tiesiog pranešti ir ją palikti kyboti - jaučiau poreikį jį paaiškinti išsamesniu tekstu, be to, šiek tiek pakomentuoti dabartinę aukštojo mokslo, švietimo sistemą, kad jau pačiai tenka jos ragauti, ir, savaime aišku, žurnalistikos studijas taip pat. 

Supratau, kad man žurnalistikos institute ne vieta tuomet, kai vietoje mokslo pradėjau gauti įgūdžius. Ir tik įstojus pasidarė akivaizdu, ko iš universiteto norėjo širdis, o ko racionalus protas. Devintoje klasėje mąsčiau labai pragmatiškai - ką aš moku daryti? Rašyti. Ką į tą pusę galima studijuoti? Turbūt žurnalistiką. Viskas, šitaip mano pasirinkimas ir buvo nulemtas, o nesikeitė iki pat 12 klasės. Dabar pati juokiuosi, kaip primityvu. Plačiau nemąsčiau, ar man tos studijos patiks, ar aš apskritai noriu būti žurnaliste. Pastaraisiais metais moksleiviams (taip pat ir man buvo) itin indoktrinuojama, kaip svarbu studijuoti kažką, kas vėliau implikuotų darbą, kad humanitariniai mokslai yra verti apskrito nulio (nors būtent ant jų laikosi visas moralinis žmonių pasaulis). Tad aš stojau į žurnalistiką turėdama vienintelę mintį - tai buvo pakankamai saugios socialinės krypties studijos, turėjusios garantuoti man stabilų darbą ateityje. Bet pala, ar apskritai norėjau to stabilaus darbo?.. Nors kam rūpi mano norai? Tik vėliau atsitokėjau, kad studijų pasirinkimas turi būti nulemtas manęs pačios, o ne pasąmoningai - valstybės. O norėjau aš visada žinių.

Šiaip, jeigu iš žurnalistikos studijų darome profesinio rengimo kursus, viskas gerai - esu už gerai paruoštą specialistą. Bet kam tada spausti į universiteto rėmus? Perkelkime žurnalistiką į vietinę Vilniaus profesinę mokyklą ir viskas. Nes dabar gaunasi paprasčiausias farsas, kai orientuojantis į praktinę veiklą bandoma imituoti akademinį išsilavinimą. Paradoksas: išmokstame, kad reikia pasakyti esmę jau pirmu savo sakiniu, o tuomet mums duoda rašyti 45k spaudos ženklų kursinius darbus (beje, nukrypimas: ar žinojote, kad komfake kažkodėl yra skiriamos didesnės apimtys darbams? Įprastai kituose fakultetuose kursinis darbas užima 30-45k sp. ž., o pas mus 45-60k. Bakalauras kitur - 70-80k, o pas mus - 100-120k. Kitur tiek užima magistras. Ir visa tai - komunikacijos fakultete, kai normalus komunikacijos mokslas skaičiuoja maždaug šimtą metų ir šaltinių nėra tiek daug. Bet kažkodėl, pavyzdžiui, istorijos fakultete, kur mokslas ir šaltiniai skaičiuoja tūkstantmečius, iš studento nereikalaujama tokio vėjo malimo. Nes galiausiai, kaip S. Parulskis pasakytų, tik vėjo gaminimas ir gaunasi). Atrodo, kad vienintelis dalykas, kuriam KF skyrė laiko, yra metodiniai nurodymai, nors ir ten yra vienas didelis anigdotas. Taip, davai aprašykime 30 skirtingų šaltinių rašymo pavyzdžių, bet normaliai nepaaiškinkime, kuo skiriasi kiekybiniai ir kokybiniai tyrimo metodai. O kam? :)  Grįžtant prie šios pastraipos temos, nė viena pusė nelieka patenkinta. Atėję profesijos gūžčioja pečiais, kas čia per tragiškai nuobodžios ES integracijos ir pan. paskaitos, o BUS'us (VU leidžiamus pasirinkti studijų dalykus, į kuriuos susirenka studentai iš visų fakultetų) renkasi tik tokius, kad kuo lengviau praslįstų. Atėję išsilavinimo kamuojasi su praktinėmis užduotimis, svarsto, kodėl parašius 10 publikacijų tik 3-iame kurse atsiranda interviu technika, o vienintelė prošvaistė universitete tampa BUS'ai.

Kas blogiausia, norint įsigyti išsilavinimą, net magistras nėra variantas pabaigus žurfaką. Ar bent jau adaptavimosi laikotarpis turėtų būti labai sunkus. Pati svarsčiau apie literatūros magistrą ir tada išsigandau. Pala. O kaip aš parašysiu magistrinį darbą? Aš nežinau akademinio rašymo principų. Ir niekas jų normaliai nepaaiškino. Viskas, ką moku, yra referato tipo rašiniai, o tyrimai analizuojant kažkokias temas interneto portaluose ar pan. yra pasityčiojimas iš termino "mokslinis tyrimas". Per 2 metus parašiau bent 5 rašto darbus ir 1 kursinį, tačiau per juos visus tebuvo viena vienintelė, vieno sakinio apimties mintis, kuria kažkiek didžiavausi, kuri buvo mano išgimdyta apmąstant darbą. Jau mokykloje 12-oje klasėje pasidaviau taisyklėms ir galiausiai rašiniuose rašydavau nebe savo mintis, o tik kažkur perskaitytų kritikų žodžių aidus, todėl ir tikėtojo šimtuko nepamačiau. ŽI šitą užsisklendimą dar labiau sustiprino. Kartais apima jausmas, kad išvis nebemoku mąstyti, nes įstojus į universitetą mane išmokė mąstyti per kitų žmonių mintis - jei turi poziciją, negali jos atskleisti. Turi surasti, koks žinomas žmogus-specialistas ją irgi turi, kad galėtų išreikšti už tave. Žurnalistiniuose straipsniuose tavęs nebelieka. Ir taip pat manęs nebeliko jokiuose akademiniuose darbuose, manęs nebeliko mąstymo procese. Taip, ten irgi reikia remtis įvairiais autoriais, tačiau galiausiai jų tekstus vis vien turi interpretuoti pats. Nebemokėjau to. Esu kartą mėnesį pravaikščiojusi su gipsu ant kojos. Kai jį nuėmė, teko tarsi mokytis vaikščioti iš naujo, nes žingsniai nesidėliojo taip, kaip anksčiau. Su mąstymo procesu dabar išgyvenu tą patį - mokausi iš naujo. Ir vargstu. Skaitydama sudėtingesnius tekstus, jaučiuosi tarsi stumčiau delnais sieną, kuri niekaip nepasiduoda.

Tiesa, sutinku, žurfakas duoda darbą. Greitai. Ketvirtame kurse nelieka praktiškai nei vieno žmogaus, kuris nedirbtų (pagal kvalifikaciją). Tačiau už šitą galimybę studentas iš esmės susimoka 7 tūkst. eurų. Nesvarbu, jei studijuoja nemokamai - teoriškai tai vis vien yra jo laisvai disponuojami išsilavinimo pinigai, kuriuos jis gali skirti bet kokiam universitetui-studijų programai. Galbūt tuomet geriau vietoje 4 metų vargo ir 7 tūkstančių eurų eiti į praktiką ir tuomet dirbti, kur išmoktumei lygiai tą patį, ką ŽI? Esu girdėjusi, kaip žurnalistikos studentai mokydavosi anksčiau. Juos tiesiog išspirdavo į kokią nors redakciją, kur dirbdavo, dirbdavo ir dar dirbdavo - taip ir įgydavo visas praktines žinias, o į universitetą ateidavo mokytis estetikos ir filosofijos tam, kad įgytų išsilavinimą. Kam, realiai, universitetas pirmiausiai ir skirtas - išsilavinimui, o ne profesijai.

Kad situacija su požiūriu į universitetą yra ne tiesiog bloga, o labai bloga, supratau, kai aplinkiniai pradėjo klausinėti, ar man negaila visko mesti, kai jau atkentėjau du metus ir, o, Dieve, laukia dar keturi?? Raktinis žodis čia tampa atkentėjau. Universitetas neturėtų būti kančia - tai pirma ir svarbiausia aukštojo mokslo sąlyga. Universitetas yra (ar bent turėtų būti) vieta, kur žmogus turėtų ateiti dalyku domėtis, studijuoti, gilintis, klausti ir klausyti. Čia ne mokykla, ne katorga, niekas neverčia sėdėti ir trinti suolų. Bet žmonės vadinamąją katorgą renkasi savanoriškai (?), nes įsitvirtinęs požiūris, kad universitetas yra būtina gyvenimo sąlyga, neleidžia elgtis kitaip. Ši įstaiga instrumentalizuojama ir suprimityvinama iki paprasčiausio buitinio etapo, turinčio leisti studentui vėliau susirasti darbą, sėkmingai patapti mažu sraigteliu dideliame mašinerijos aparate ir atidirbti valstybei už tai, ką ji jam suteikė (darant prielaidą, kad studentas studijuoja VF vietoje). Na, o užsitikrinus darbą ateinantiems 50 metų - šeima, vaikai ir kitos melodijos natos. Sutinku, galbūt skamba kategoriškai ir pateikiu kraštutinumą, bet gerai pagalvojus - o ar tikrai ne pagal tokį modelį dauguma ir gyvena? Prieš porą metų skaičiau ekonomikos studento skundą DELFI, kur jis klausė, kodėl studijuodamas ekonomiką, dar BUS'ai verčia jį mokytis ir kitus dalykus - tuo atveju psichologiją. Požiūris į universitetą toks instrumentalizuotas, kad net kai studentui siūlomas išsilavinimas, jis klausia - kam? Taip pat ne kartą klausė ir mano kursiokai. Vieninteliame vertame dėmesio dalyke mano studijose - literatūroje - jie piktinosi, kam toks dalykas išvis įtraukas - taigi kuo jis pasitarnaus profesijai? Anuomet pasidarė pikta. Norėjosi atšauti, kad galbūt mąstymui.

Pirmame kurse galvojau, kad gal kitame semestre bus geriau. Nebuvo. Turėjo praeiti beveik du metai, kol visus šiuos dalykus įsisamoninau ir pasiryžau žengti lemiamą žingsnį - nueiti į studijų skyrių ir pasirašyti studijų nutraukimo popiergalį. Buvo sunku. Buvo sunku suprasti, kad klysti yra normalu, tuolab mano metuose, tuolab augant XXI a. ir priklausant Y kartai - vis pastebiu, kaip net dabartiniai 30-mečiai, kurie teoriškai jau turėtų turėti stabilų darbą su visomis namo paskolomis, plaukioja ieškodami savęs, dirbdami kažką ir už kažkiek tiesiog džiaugdamiesi procesu. Buvo sunku suprasti, kad galiu daryti tai, kas man patinka, o ne tai, ko tikisi visuomenė. Jei taip būčiau mąsčiusi 12-oje klasėje, ko gero, būčiau įstojusi į istoriją - vien todėl, nes mokykloje šis dalykas buvo mėgstamiausias ir puikiai sekėsi. Galbūt šituo tekstu noriu padrąsinti ir moksleivius ar šiaip ne savo vietoje besijaučiančius žmones, nebūtinai studijose, galbūt ir darbe - klysti nėra blogai, o pasukti kitur irgi dar ne per vėlu. Darykite tai, kas traukia, ir tuomet nereikės ieškoti vietos po saule. Ji pati jus susiras. O moksleiviams siūlau pagalvoti, ko jie nori - profesijos ar išsilavinimo.

Nors studentų atstovybę laikau vienu iš labiausiai apgailėtinų sambūrių, visgi ačiū mano įstojimo metu SA vadovavusiam prezidentui. Kai buvau pirmakursių stovykloje, jis mums pasakė, kad jei įstosime ir mums studijos nepatiks, nieko tokio. Tai gerai. Mes jau žinosime, kas mums nepatinka. O tai gali tapti atspirties tašku išsiaiškinimui, kas patinka. Taigi, ir padėkosiu žurnalistikos institutui už laisvas studijas, suteikusias be proto daug laiko. Išsiaiškinau, kas man patinka ir ko noriu iš universiteto, todėl žadu perstoti. Gal tik tikint kvailais prietarais kol kas nesinori sakyti kur. Tiesa, su žurnalistika neatsisveikinu. Ir ne, nepradėjau jos neapkęsti - manau, kad tai nuostabi specialybė, reikalaujanti ištvermės, ryžto, drąsos, didelio pasiaukojimo, vidinės ugnies ir meilės. Todėl nesakau, kad palieku žurnalistiką, nes turiu tokią gerą nuojautą, kad vieną dieną, anksčiau ar vėliau, ji mane pasivys. Tačiau iš universiteto, jei jau jis man siūlo, noriu pasiimti šį tą daugiau nei tragikomedijos pagrindus. Kitaip sakant - metu ne žurnalistiką, tik studijas. :)