Pagal pradinį sumanymą, šis tekstas turėjo pasirodyti rugpjūčio pabaigoje. Tačiau pagalvojau, kad galbūt kai kam jis padės apsispręsti - moksleiviams ar ne savo vietoje besijaučiantiems studentams. Todėl rašau dabar, nes rugpjūtį apsispręsti gali būti jau ir per vėlu.
Ilgai netempiant gumos - nusprendžiau mesti dabartines studijas ir perstoti į kitas (taip, neimti jokių laisvų metų, tačiau iškart šiemet ir perstoti). Manau, kad tai vienas iš didesnių sprendimų, kurie gali būti, todėl nenorėjau šios žinios tiesiog pranešti ir ją palikti kyboti - jaučiau poreikį jį paaiškinti išsamesniu tekstu, be to, šiek tiek pakomentuoti dabartinę aukštojo mokslo, švietimo sistemą, kad jau pačiai tenka jos ragauti, ir, savaime aišku, žurnalistikos studijas taip pat.
Supratau, kad man žurnalistikos institute ne vieta tuomet, kai vietoje mokslo pradėjau gauti įgūdžius. Ir tik įstojus pasidarė akivaizdu, ko iš universiteto norėjo širdis, o ko racionalus protas. Devintoje klasėje mąsčiau labai pragmatiškai - ką aš moku daryti? Rašyti. Ką į tą pusę galima studijuoti? Turbūt žurnalistiką. Viskas, šitaip mano pasirinkimas ir buvo nulemtas, o nesikeitė iki pat 12 klasės. Dabar pati juokiuosi, kaip primityvu. Plačiau nemąsčiau, ar man tos studijos patiks, ar aš apskritai noriu būti žurnaliste. Pastaraisiais metais moksleiviams (taip pat ir man buvo) itin indoktrinuojama, kaip svarbu studijuoti kažką, kas vėliau implikuotų darbą, kad humanitariniai mokslai yra verti apskrito nulio (nors būtent ant jų laikosi visas moralinis žmonių pasaulis). Tad aš stojau į žurnalistiką turėdama vienintelę mintį - tai buvo pakankamai saugios socialinės krypties studijos, turėjusios garantuoti man stabilų darbą ateityje. Bet pala, ar apskritai norėjau to stabilaus darbo?.. Nors kam rūpi mano norai? Tik vėliau atsitokėjau, kad studijų pasirinkimas turi būti nulemtas manęs pačios, o ne pasąmoningai - valstybės. O norėjau aš visada žinių.
Šiaip, jeigu iš žurnalistikos studijų darome profesinio rengimo kursus, viskas
gerai - esu už gerai paruoštą specialistą. Bet kam tada spausti į
universiteto rėmus? Perkelkime žurnalistiką į vietinę Vilniaus profesinę
mokyklą ir viskas. Nes dabar gaunasi paprasčiausias farsas, kai
orientuojantis į praktinę veiklą bandoma imituoti akademinį
išsilavinimą. Paradoksas: išmokstame, kad reikia pasakyti esmę jau pirmu
savo sakiniu, o tuomet mums duoda rašyti 45k spaudos ženklų kursinius
darbus (beje, nukrypimas: ar žinojote, kad komfake kažkodėl yra
skiriamos didesnės apimtys darbams? Įprastai kituose fakultetuose
kursinis darbas užima 30-45k sp. ž., o pas mus 45-60k. Bakalauras kitur -
70-80k, o pas mus - 100-120k. Kitur tiek užima magistras. Ir visa tai -
komunikacijos fakultete, kai normalus komunikacijos mokslas skaičiuoja
maždaug šimtą metų ir šaltinių nėra tiek daug. Bet kažkodėl, pavyzdžiui,
istorijos fakultete, kur mokslas ir šaltiniai skaičiuoja
tūkstantmečius, iš studento nereikalaujama tokio vėjo malimo. Nes
galiausiai, kaip S. Parulskis pasakytų, tik vėjo gaminimas ir gaunasi).
Atrodo, kad vienintelis dalykas, kuriam KF skyrė laiko, yra metodiniai
nurodymai, nors ir ten yra vienas didelis anigdotas. Taip, davai
aprašykime 30 skirtingų šaltinių rašymo pavyzdžių, bet normaliai nepaaiškinkime, kuo skiriasi kiekybiniai ir
kokybiniai tyrimo metodai. O kam? :) Grįžtant prie šios pastraipos
temos, nė viena pusė nelieka patenkinta. Atėję profesijos gūžčioja
pečiais, kas čia per tragiškai nuobodžios ES integracijos ir pan.
paskaitos, o BUS'us (VU leidžiamus pasirinkti studijų dalykus, į kuriuos
susirenka studentai iš visų fakultetų) renkasi tik tokius, kad kuo
lengviau praslįstų. Atėję išsilavinimo kamuojasi su praktinėmis
užduotimis, svarsto, kodėl parašius 10 publikacijų tik 3-iame kurse
atsiranda interviu technika, o vienintelė prošvaistė universitete tampa
BUS'ai.
Kas blogiausia, norint įsigyti išsilavinimą, net magistras
nėra variantas pabaigus žurfaką. Ar bent jau adaptavimosi laikotarpis
turėtų būti labai sunkus. Pati svarsčiau apie literatūros magistrą ir
tada išsigandau. Pala. O kaip aš parašysiu magistrinį darbą? Aš nežinau
akademinio rašymo principų. Ir niekas jų normaliai nepaaiškino. Viskas, ką moku, yra referato tipo rašiniai, o tyrimai analizuojant kažkokias temas interneto portaluose ar pan. yra pasityčiojimas iš termino "mokslinis tyrimas". Per 2 metus parašiau bent 5 rašto darbus ir 1 kursinį, tačiau per juos visus tebuvo viena vienintelė, vieno sakinio apimties mintis, kuria kažkiek didžiavausi, kuri buvo mano išgimdyta apmąstant darbą. Jau
mokykloje 12-oje klasėje pasidaviau taisyklėms ir galiausiai rašiniuose
rašydavau nebe savo mintis, o tik kažkur perskaitytų kritikų žodžių
aidus, todėl ir tikėtojo šimtuko nepamačiau. ŽI šitą užsisklendimą dar
labiau sustiprino. Kartais apima jausmas, kad išvis nebemoku mąstyti,
nes įstojus į universitetą mane išmokė mąstyti per kitų žmonių mintis -
jei turi poziciją, negali jos atskleisti. Turi surasti, koks žinomas
žmogus-specialistas ją irgi turi, kad galėtų išreikšti už tave.
Žurnalistiniuose straipsniuose tavęs nebelieka. Ir taip pat manęs
nebeliko jokiuose akademiniuose darbuose, manęs nebeliko mąstymo
procese. Taip, ten irgi reikia remtis įvairiais autoriais, tačiau galiausiai jų tekstus vis vien turi interpretuoti pats. Nebemokėjau to. Esu kartą mėnesį pravaikščiojusi su gipsu ant kojos. Kai jį
nuėmė, teko tarsi mokytis vaikščioti iš naujo, nes žingsniai nesidėliojo
taip, kaip anksčiau. Su mąstymo procesu dabar išgyvenu tą patį -
mokausi iš naujo. Ir vargstu. Skaitydama sudėtingesnius tekstus,
jaučiuosi tarsi stumčiau delnais sieną, kuri niekaip nepasiduoda.

Kad situacija su požiūriu į universitetą yra ne tiesiog bloga, o labai
bloga, supratau, kai aplinkiniai pradėjo klausinėti, ar man negaila
visko mesti, kai jau atkentėjau du metus ir, o, Dieve, laukia dar
keturi?? Raktinis žodis čia tampa atkentėjau. Universitetas neturėtų
būti kančia - tai pirma ir svarbiausia aukštojo mokslo sąlyga.
Universitetas yra (ar bent turėtų būti) vieta, kur žmogus turėtų ateiti
dalyku domėtis, studijuoti, gilintis, klausti ir klausyti. Čia ne
mokykla, ne katorga, niekas neverčia sėdėti ir trinti suolų. Bet žmonės
vadinamąją katorgą renkasi savanoriškai (?), nes įsitvirtinęs požiūris,
kad universitetas yra būtina gyvenimo sąlyga, neleidžia elgtis kitaip.
Ši įstaiga instrumentalizuojama ir suprimityvinama iki paprasčiausio
buitinio etapo, turinčio leisti studentui vėliau susirasti darbą,
sėkmingai patapti mažu sraigteliu dideliame mašinerijos aparate ir
atidirbti valstybei už tai, ką ji jam suteikė (darant prielaidą, kad
studentas studijuoja VF vietoje). Na, o užsitikrinus darbą ateinantiems
50 metų - šeima, vaikai ir kitos melodijos natos. Sutinku, galbūt skamba
kategoriškai ir pateikiu kraštutinumą, bet gerai pagalvojus - o ar
tikrai ne pagal tokį modelį dauguma ir gyvena? Prieš porą metų skaičiau
ekonomikos studento skundą DELFI, kur jis klausė, kodėl studijuodamas
ekonomiką, dar BUS'ai verčia jį mokytis ir kitus dalykus - tuo atveju
psichologiją. Požiūris į universitetą toks instrumentalizuotas, kad net
kai studentui siūlomas išsilavinimas, jis klausia - kam? Taip pat ne
kartą klausė ir mano kursiokai. Vieninteliame vertame dėmesio dalyke
mano studijose - literatūroje - jie piktinosi, kam toks dalykas išvis
įtraukas - taigi kuo jis pasitarnaus profesijai? Anuomet pasidarė pikta.
Norėjosi atšauti, kad galbūt mąstymui.
Pirmame kurse galvojau, kad gal kitame semestre bus geriau. Nebuvo. Turėjo praeiti beveik du metai, kol visus šiuos dalykus įsisamoninau ir pasiryžau žengti lemiamą žingsnį - nueiti į studijų skyrių ir pasirašyti studijų nutraukimo popiergalį. Buvo sunku. Buvo sunku suprasti, kad klysti yra normalu, tuolab mano metuose, tuolab augant XXI a. ir priklausant Y kartai - vis pastebiu, kaip net dabartiniai 30-mečiai, kurie teoriškai jau turėtų turėti stabilų darbą su visomis namo paskolomis, plaukioja ieškodami savęs, dirbdami kažką ir už kažkiek tiesiog džiaugdamiesi procesu. Buvo sunku suprasti, kad galiu daryti tai, kas man patinka, o ne tai, ko tikisi visuomenė. Jei taip būčiau mąsčiusi 12-oje klasėje, ko gero, būčiau įstojusi į istoriją - vien todėl, nes mokykloje šis dalykas buvo mėgstamiausias ir puikiai sekėsi. Galbūt šituo tekstu noriu padrąsinti ir moksleivius ar šiaip ne savo vietoje besijaučiančius žmones, nebūtinai studijose, galbūt ir darbe - klysti nėra blogai, o pasukti kitur irgi dar ne per vėlu. Darykite tai, kas traukia, ir tuomet nereikės ieškoti vietos po saule. Ji pati jus susiras. O moksleiviams siūlau pagalvoti, ko jie nori - profesijos ar išsilavinimo.
Nors studentų atstovybę laikau vienu iš labiausiai
apgailėtinų sambūrių, visgi ačiū mano įstojimo metu SA vadovavusiam
prezidentui. Kai buvau pirmakursių stovykloje, jis mums pasakė, kad jei
įstosime ir mums studijos nepatiks, nieko tokio. Tai gerai. Mes jau
žinosime, kas mums nepatinka. O tai gali tapti atspirties tašku
išsiaiškinimui, kas patinka. Taigi, ir padėkosiu žurnalistikos institutui už laisvas
studijas, suteikusias be proto daug laiko. Išsiaiškinau, kas man
patinka ir ko noriu iš universiteto, todėl žadu perstoti. Gal tik tikint kvailais prietarais kol kas nesinori sakyti kur. Tiesa, su žurnalistika neatsisveikinu. Ir ne,
nepradėjau jos neapkęsti - manau, kad tai nuostabi specialybė,
reikalaujanti ištvermės, ryžto, drąsos, didelio pasiaukojimo, vidinės
ugnies ir meilės. Todėl nesakau, kad palieku žurnalistiką, nes turiu
tokią gerą nuojautą, kad vieną dieną, anksčiau ar vėliau, ji mane pasivys. Tačiau iš universiteto, jei jau jis man siūlo, noriu pasiimti šį
tą daugiau nei tragikomedijos pagrindus. Kitaip sakant - metu ne
žurnalistiką, tik studijas. :)
Tik dabar perskaičiau įrašą :) Kodėl studentų atstovybė apgailėtinas sambūris?
AtsakytiPanaikinti