2013-2015 Beauty Vibes. Teikia „Blogger“.

Gyvenimas Pastaruoju Metu: Birželis'17



Tinklaraštininkų diena ir gimadienis

Birželis tinklaraščio atžvilgiu man visada yra dvigubos šventės mėnuo. Pirmiausiai, 14-ą mėnesio dieną visi tinklaraštininkai šventė jiems skirtą dieną! Lyg ir nieko ypatingo, bet kaip ir džiugu turėti ypatingą momentą, kai gali šiek tiek labiau pasidžiaugti visa savo veikla, peržvelgti, ką nuveikei, ir sukurpti dar kelis planus ateičiai. Be to, kaip minėjau vinilinos facebook paskyroje, tam tikra prasme gerai, kad ši šventė sutampa ir su skaudžia Gedulo ir vilties diena - lygiagretūs dviejų skirtingų dalykų minėjimai verčia pagalvoti apie tinklaraštį kaip apie kalbos laisvės išraišką, vieną iš daugelio anuomet atimtų teisių.

Kaip sakiau, niekaip minėti dienos neketinau, bet draugas maloniai nustebino grįžęs namo su įvairiais saldumynais ir puodeliu kavai, kurio seniai norėjau - rodėsi, kad visi esantys namie kavai arba per maži, arba per dideli (nukrypimas: ar pastebėjote, kad puodelius tampa vėl madinga dovanoti ir vėl norima juos gauti? Juk tikrai buvo keleto metų tarpas, kai visiems nuo puodelių buvo bloga ir tai atrodė pati banaliausia dovana). Na, o tik rašydama šį įrašą pagaliau prisiminiau, jog birželį ir pats mano tinklaraštis šventė gimtadienį... Laikau savotiška tradicija tai pamiršti. Žodžiu, birželio 6-ą tinklaraščiui suėjo 4 metai! Lyg ir ne tiek daug, bet ir ne taip jau mažai. Tad tiesiog džiaugiuosi visu savo užrašytu keliu, beveik 300 įrašų, ir tikiuosi visa tai tęsti.


Diplomai ir Kultūros naktis

Šiemet partner in crime baigė politikos mokslus Vilniaus universitete (magistras jau pakeliui). Nors man pačiai iki studijų pabaigos dar toli, visgi buvo smagu pasisukioti šventiškoje atmosferoje, pasipuošti šiek tiek labiau nei įprastai (nors daug kas juokavo, kad suknelė kaip vestuvinė) ir leistis apgaubiamai senos VU dvasios. Visada švenčių metu mėgstu paganyti akis ir į svečių aprangą, užtat tikrai buvo smagu, kad dauguma absolvenčių merginų buvo apsirengusios-pasidažiusios-susišukavusios itin elegantiškai - iki šiol jaučiu traumą, kai prisimenu mokyklos išleistuves, kuriose merginos, rodėsi, nori pralenkti vieną kitą su kuo labiau tortinėmis šukuosenomis ir kičinėmis suknelėmis. Be to, džiugu buvo, kad TSPMI nusprendė nedėvėti mantijų. Sutinku, tradicija, tačiau man asmeniškai visi studentai pernelyg susimala į vieną masę.

Vėliau papietavome su draugo tėvais, o vakare patraukėme į kaip tik išpuolusią Kultūros naktį. Ilgo maršruto nebuvome susiplanavę, buvo tiesiog smagu paklaidžioti žmonių minioje. Visgi vienoje vietoje norėjau atsidurti - sudalyvavome ekskursijoje po VU centrinę biblioteką. Žinoma, mokslo metais ir taip ten trinuosi bene kasdien (paprasčiausiai dievinu senas universiteto bibliotekos patalpas), tačiau nuojauta sakė, kad bus parodyta kai kas, ko studento akis paprastai neišvysta. Taip ir buvo - gidė ne tik papasakojo istorijas apie įvairias sales, tačiau ir įleido į patalpas, kuriose lankytis neleidžiama, be to, parodė įvairius praėjimus, jungiančius vienas skaityklas su kitomis (o gyvenime neįtarčiau, kad tokie įmanomi). Didžiausią įspūdį padarė, ko gero, Mažoji aula, patenkanti VU rektoriaus žinion. Kadangi ėjome į vėliausią ekskursiją (22:30h), auloje senovišką atmosferą puikiai sukūrė tamsiuose kampuose žaidžiantys žvakių šešėliai. Erdvės dydis, piešiniai ant sienų ir tikrai milžiniškas masyvus stalas privertė viduje aiktelėti. Draugui patalpa nelabai patiko, bet aš tiesiog gyvenu dėl visų tamsių ir paslaptingų patalpų.



Gidė savo pasakojimą sustabdė ties 1832 m., kai po sukilimo VU buvo uždarytas. Tačiau maloniai pakvietė grįžti kitais metais, kai istorija bus pratęsta. Kviečiu jus ir aš - Vilniaus universitetas tikrai yra viena didingiausių ir šiurpą (gerąja prasme) keliančių vietų, o jei galėčiau, pasilikčiau studijuoti, ko gero, amžinai.


Sesija

Sausis ir birželis studentams kalba visų pirmiausiai sesijos kalba. Džiugu, kad visus egzaminus išlaikiau be didesnių problemų. Vėliau ėjome šiek tiek pasėdėti su kursiokais, ir noriu viešai pasidžiaugti, kad turiu nuostabius kurso draugus. Kad ir kokios bebūtų studijos, žurfako koridoriais seniai skamba žodžiai, kad mūsų institute besimokanys žmonės - išties protingi ir draugiški.


Kernavė

Netrukus netikėtai porai dienų gavę mašiną, greitai apmetėme planą, jog reikia kažkur važiuoti, kad ir ne per toliausiai nuo Vilniaus. Į Trakus nusigauti ir taip paprasta, tad pasirinkome Kernavę, į kurią viešuoju transportu patekti kiek sudėtinga. Diena išpuolė karšta, todėl įveikėme vos 2 ir 5 piliakalnių. Bet buvo smagu papiknikauti prie upės, paspoksoti į pušis, atsipalaiduoti ir pailsėti. Kernavė - gera vieta trumpam atsipūsti. Beje, įvažiuodami matėme ženklą "puiki kava", tačiau neužsukome. Jei kas važiuosite ir aplankysite, praneškite, ar kava tikrai puiki. 

Santaros-Šviesos suvažiavimas

Santara-Šviesa - 1957 m. užu Atlanto įsikūrusi organizacija, vienijusi to meto lietuvius inteligentus. Galbūt dar viena ausimi mokykloje esate girdėję, kad iš šio suvažiavimo keliaudamas namo autoavarijoje žuvo Antanas Škėma. Po SSRS griuvimo ir Nepriklausomybės atgavimo Santaros-Šviesos veikla nenutrūko ir tiesiog persikėlė į Lietuvą. Taip iki šiol rengiami kasmetiniai suvažiavimai per Jonines, o jų metu skaitomi pranešimai, rengiamos diskusijos, galima laisvai pabendrauti su įvairiais akademikais ir, kaip aš vadinu, tikruoju Lietuvos elitu, kuriam puslapių "Žmonėse" neskirta. Gaila tik, kad nebeteko išgirsti a.a. L. Donskio, kuris taip pat buvo ilgametis santarietis (ar galite patikėti, kad netrukus bus jo mirties metinės?..). Beje, jei nesidomite politiką, Santaroje-Šviesoje visgi daugiau dėmesio skiriama kultūrai, tad bet kokiu atveju šio bendruomenės susibūrimo nereikėtų nurašyti kaip neįdomaus - tai man buvo vienos iš įdomiausiai praleistų Joninių.

Pabėgimo kambarys

Birželio pabaigoje su draugu ir geriausia drauge apsilankėme prieš kelis metus išpopuliarėjusioje atrakcijoje pabėgimo kambaryje. Iki šiol prisimenu, kaip besimokydama jaunesniose mokyklos klasėse bandydavau vieną po kito pralaužti tokio tipo internetinius kambarius, tačiau nei vieno niekada nepavyko įveikti... Todėl į realų pabėgimo kambarį ėjau nusiteikusi ganėtinai linksmai ir ironiškai. Na, sveikas skepticizmas pasiteisino - iš kambario išsikapstėme per 1:45 min., o ir tai su prižiūrėtojo pagalba. Tačiau buvo tikrai smagu! O ir prižiūrėtojas patikino, kad jų kambarys - vienas sunkiausiai sudarytų Vilniuje. Nors ir nelabai sekasi, tačiau man patinka galvosūkiai, o išspręndus dar vieną mįslę kiekvieną kartą užplūsdavo toks pasididžiavimo ir džiaugsmo jausmas. Žodžiu, jei norite gerai praleisti laiką su draugais ar šeima, pabėgimo kambarius tikrai rekomenduoju.


Tad štai tokie mano birželio patyrimai ir netiesioginės rekomendacijos. O dabar mielai išgirsčiau, ką naujo atradote jūs. :)

Komentarų nėra