2013-2015 Beauty Vibes. Teikia „Blogger“.

Gyvenimas Pastaruoju Metu: Balandis'17

  Darbai ir dienos

Sako, kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji. Nežinau, kokia šito posakio magija, bet ji teisinga - balandis buvo itin įtemptas mėnuo, o ir gegužė žada būti tik šiek tiek lengvesnė. Bėda ta, kad milijonas darbų labai vargina. Pamiršti smulkmenas, kurios yra svarbios tuose darbuose. Pamiršti pavalgyti (beje, tai yra visa paslaptis, kaip būnant 175 cm ūgio sverti 60 kg), kartais pamiegoti ar dar ką nors padaryti. Visgi už šį mėnesį pasiutusiai savimi didžiuojuosi:

1. Darbe atsirado naujas projektas.
2. Universitetui spėjau parašyti 3 rašto darbus (gegužę laukia grietinėlė - kursinis).
3. Rašiau žurnalistines publikacijas. Viena iš jų apie tinklaraščio pavertimą į darbą dalinausi ir Vinilinos facebook paskyroje. Jei nematėte, 15min.lt galite paskaityti čia.
4. Susiorganizavau privalomąją praktiką - liepos mėnesį praleisiu Verslo žiniose.
5. Organizavau leŽuDi - žurnalistų dienas. Jei nežinojote, Vilniaus universitete kiekvienas fakultetas arba atskira specialybė turi savo dienas, kurių metu rengiamos diskusijos, paskaitos ir kt. renginiai. Raginu ir jus 2-6 dienomis apsilankyti leŽuDi, nesvarbu, kad nesate studentai. Visą informaciją rasite čia. Vis dar negaliu patikėti, koks varginantis ir laiko atimantis darbas tai yra - sakiau, kad reikėtų mums, organizatoriams, tiesiog nusipirkti gėlių ir išrašyti rėmėjams sąskaitą faktūrą, nes tikrai nusipelnėme. Labai ironiška, kad kaip tik tuo metu per literatūrą skaitėme F. Kafkos Procesą, kuriame vaizduojamas biurokratijos absurdiškumas, o leŽuDi organizavimas taip pat nemažai strigo dėl visokių biurokratinių dalykų.
6. Spėjau bendrauti su šeima, draugais ir dar kažkur ištrūkti su antrąja puse. O juk būna, kad per darbus šitie dalykai žiauriai nukenčia.


7. Pats neįtikinėčiausias aspektas - kažkokiu magišku būdu neapleidau tinklaraščio. Nerašiau taip nuosekliai, bet visgi neapleidau. Paprastai tinklaraštis būna pirmas dalykas, kuris nukenčia, kai gyvenimas darosi chaotiškas.
8. Pusiau koordinavau pusbrolio bakalauro rašymą. Kaip grafinis dizaineris jis sugalvojo baigiamajam projektui parengti žurnalą apie lietuvišką grafinį dizainą - su visomis nuotraukomis, tekstais ir maketais. Na, o kaip į žurnalistę buvo kreiptąsi į mane... Ko gero, nebuvo nė dienos, kad neaptartumėme kokio nors aspekto. O aš, pripažinsiu, kartais šiek tiek tyliai pakikendavau, kai pusbrolis pranešdavo, kaip suka vidurius, kai reikia paskambinti pašnekovui arba koks ištinka stresas, kai pašnekovas pradeda elgtis ne taip, kaip numatyta. Anksčiau maniau, kad žurnalistika nėra pati sunkiausia profesija žemėje, o bet tačiau, tai pasiutusiai vargina - esi nuolatinėje streso būsenoje. Ir kai pradedi dirbti, nes mėgsti bendrauti su žmonėmis (kalbu ne apie save, tačiau apskritai), galiausiai pradedi visų neapkęsti. Liūdna būti žurnalistu, vienok (dar ir jaučiu, kaip už šį paskutinį žodį VLKK duoda man per galvą).

Opera

Visgi tikiu, kad karma egzistuoja, ir taip šį mėnesį pavyko pamatyti netgi dvi operas. Be proto mėgstu kultūrinius renginius - žiūrėčiau spektaklius nuo ryto iki vakaro, ko gero. Šiaip jau dievinu baletą, tad kai pernai pirmą kartą pavyko išvysti operą (žymųjį Trubadūrą), ši paliko tikrai ne kokį įspūdį. Dėl to nusprendžiau, kad operos man ne itin patinka. Visgi naujoji Manon Lesko sužavėjo (nors po 3 operų vis dar lieku prie išvados, kad esu labiau baleto mėgėja) - Kongresų rūmuose puiki akustika, D. Ibelhauptaitės darbas tiesiog turėjo būti geras, J. Statkevičiaus kostiumai išvertė iš koto, o nuo A. Grigorian dainavimo ėjo šiurpai.



Negana to, išsiaiškinau, kad Kongresų rūmuose duoda karšto šokolado! Karštas šokoladas man yra nostalgijos simbolis. Mūsų šeimoje kultūrai puoselėjama nemažai meilės, tad jau nuo kažkur 12-kos buvau vedama į Nacionalinį operos ir baleto teatrą. O per pertraukas gaudavau tą mažutėlį ir dangišką karšto šokolado puodelį - kai po Manon Lesko dar ėjau į Karmen, mačiau irgi pakankamai mažas mergaites su tais puodeliais, tai toks lengvumas ir džiaugsmas užplūdo. Tokie renginiai, tokia aplinka yra kaip maži stebuklai. Kiek darbo, kiek grožio, kiek trapumo, meilės, pastangų ir šiurpų per odą! Visai nesvarbu, kad moterys gal kiek persistengia puošdamosis - juk viskas vardan tokio nuostabaus tikslo. Nesvarbu ir kad elegantiški senukai su kostiumais dėl senatvės jau ateina su Nike sportbačiais. Visa ta kultūra, atmosfera, visas žmonių bendras kvėpavimas ir nenutylančios ovacijos po renginio, kai net delnus skauda, yra patirtis, kuriai neturėtų būti gailima finansų (jei tik yra jų atliekamų). Nesileidžiant į filosofinius išvedžiojimus - juk menas, literatūra, šokis yra visa tai, ant ko laikosi pasaulio grožis ir kiekvieno mūsų dvasia. O klausantis itališko ar prancūziško dainavimo ir trumpam užsimerkus, akimirksniui nusikeli į XVIII a.

Kalbant apie antrąją operą, Karmen, ši patiko mažiau nei Manon Lesko (tiesa, vis tiek daugiau nei Trubadūras). Ko gero, vien dėl techninės pusės. Manau, operas geriau yra stebėti Kongresuose nei LNOBT - pastarajame per prasta akustika dainavimui. Tik pagrindinė dainininkė, kuri Karmen ir vaidino, sugebėjo priversti visą salę skambėti. Taip pat Karmen šiek tiek priminė miuziklą su pagrindinėmis temomis ir pokalbiais tarp jų. Siužetas pasirodė kiek linkęs į telenovelę. Žinoma, visgi tai yra klasikinis kūrinys, tad pamatyti vis vien rekomenduoju.







Uogienė

Trumpai noriu paminėti sausį atsidarusią naują vietą Vilniuje - Uogienę, kuri įsikūrė visai šalia Aušros vartų. Kadangi ji yra pakeliui į namus, žinoma, automatiškai gavosi, kad kažkurią dieną ir užsukau. Kavos kainos Vilniaus sąlygomis daugiau nei padorios, o jau tortai, pyragėliai, kepiniai! Šių kainos kiek didesnės, bet visi naminiai ir burnoje tirpstantys. Ir dar jaukuma bei baristų šypsenos... Nuoširdi rekomendacija.

YouTube

Anksčiau žiūrėdavau labai daug youtuber'ių, tačiau vienu momentu kažkaip nustojau - nebesugebėjau pasivyti visų praleistų video, o atrodė, kad jei neperžiūrėsiu visų, tai nebeverta žiūrėti. Na, dabar jau išsigydžiau šią keistą prielaidą ir atradau naują YouTube žiūrėjimo malonumą. Grįžau prie savo mėgstamiausių trijų bričių: Hello October, Estée Lalonde (ji kanadietė, bet gyvena Londone, o anksčiau buvo gerai žinoma kaip Essie Button) ir I Covet Thee. Britės man yra kažkas nuostabaus, kalbant apie kosmetiką - tik jų atsiliepimais (o ypatingai veido, plaukų priežiūros) ir pasitikiu. Šios trys merginos yra savaip žavios ir nuostabios - rekomenduoju užmesti akį. Kažkada taip pat rašiau mėgstamiausių youtuber'ių sąrašus, tad jei įdomu, pirmąją dalį galite rasti čia, o antrąją čia.






Basilur

Kad ir kiek bekalbėčiau apie kavą, giliai viduje esu arbatos žmogus. Žiemos dienomis išgeriu ~5 puodelius arbatos, neatsisakau jos ir vasaromis. Jei sprendžiu dilemą ar jaučiu nerimą, pirmas dalykas, kurį padarau, taip pat yra arbatos puodeliu gėrimas. Iki šiol mėgstamiausia arbata buvo Basilur, tik kurį laiką buvau apie ją pamiršusi. Tiesa, arbata tikrai brangoka (dalis kainos, žinoma, mokama už be proto gražias pakuotes, kurias vėliau galima panaudoti ir kam nors kitam), tačiau žolelių reikia itin nedaug, tad naudojasi tikrai taupiai. Šiuo metu kaip tik mėgaujuosi juoda su klevų sirupu. Apžiūrėti arbatas internete galite čia.

2 komentarai