2013-2015 Beauty Vibes. Teikia „Blogger“.

Pažink UogaUogą!


Jau buvau minėjusi, kad vasarą, praktikos "Kauno dienoje" metu, ėmiau interviu iš vienos iš UogaUoga įkūrėjų - Lenos. Dalinausi nuoroda Vinilinos facebook puslapyje, tačiau dabar pagalvojau, kad interviu vertas ir įkėlimo į tinklaraštį. Pati sužinojau apie "UogaUogą" be galo daug negirdėtų dalykų - kaip verslas užgimė, apie jo užkulisius, ką įkūrėjos veikė prieš įkurdamos įmonę (o profesijos tikrai nebuvo romantiškiausios), kiek meilės ir rankų darbo (iki pat dabar) "UogaUogai' yra skiriama ir apskritai daugybę įdomių smulkmenų. O geriausias natūralios kosmetikos veiksmingumo įrodymas man buvo pati Lena - jei ne keletas smulkių raukšlelių aplink akis, pasakytum, kad ši moteris ne per 30, o vos per 20 perkopusi!

*nuotraukos - iš uogauoga.lt tinklapio.

Kartu su Jovita, galima sakyti, esate natūralios kosmetikos gamybos Lietuvoje pradininkės - kaip gi kilo tas susidomėjimas natūralia kosmetika?

Na, viskas prasidėjo nuo domėjimosi ekologišku maistu. Dabar Jovita gyvena kaime ir augina savo daržoves. O anuomet dar nebuvo tokios stiprios ekologijos bangos, viskas buvo labai brangu ir parduodama tik specializuotose parduotuvėse. Kai nuvažiavome į užsienį, pamatėme, kad ekologija ten populiarėja vis sparčiau. Ten būdamos ir pradėjome domėtis viskuo, kas ekologiška, ir šitaip natūraliai atėjo ir susidomėjimas kosmetika. Iš pradžių domėjomės vien dėl savęs. Užsiregistravome į kursus Anglijoje, tačiau mokėmės daugiau dėl pramogos - virėme muilus, gaminome kosmetiką. Tiesiog toks smagus mergaitiškas reikalas buvo. Vėliau aš išėjau iš darbo, norėjau pailsėti. Dirbome vienoje dabovietėje su Jovita, aš buvau finansų analitikė, o ji buhalterė.


Tačiau iš šio mergaitiško užsiėmimo ir gimė "UogaUoga"?

Taip, verslas užgimė per naktį. Supratome, kad norisi veiklos - vis tiek kartkartėmis gaminome įvairius kremukus sau, ir pagalvojome, kad gal verta pabandyti pasiūlyti savo kurtas priemones kitiems žmonėms. Galvojome gaminti šviežas veido kaukes iš uogų ir pardavinėti jas už 5 litus - tokia buvo pradinė verslo idėja. Tą naktį sukūrėme pavadinimą, Jovita nupiešė logotipą. Viskas įvyko žaibiškai, o po mėnesio supratome, kad papildomai reikia dar visokių popierių, leidimų, bet abi ir taip daug dirbome su įvairias dokumentais, todėl tai neišgąsdino. Kūrėme receptūras, suradome jas tvirtinančią laboratoriją, ieškojome tiekėjų. Buvo lengviau, nes kursų Anglijoje metu užmezgėme nemažai pažinčių, tad kontaktų, į ką kreiptis, turėjome.

Pirmąją parduotuvę atidarėme internete - Jovitos brolis sukūrė svetainę. Viskas prasidėjo vasarą, o rudenį jau ėmėme pardavinėti produkciją savo draugams, draugų draugams, ir taip viskas ėjo iš lūpų į lūpas. Per Kalėdas investicijos jau praktiškai buvo atsipirkusios! Na, o dar po poros metų atsidarė mūsų pirmoji salelė Vilniuje. Dabar salelių jau turime šešias, o praėjusių metų rugsėjį (2015 m.) Kaune atidarėme Grožio namą.

O ar nebūna taip, kad verslas ir draugystė pradeda pjautis? Galbūt lengviau būtų vienai?

Ne, nepasakyčiau. Tiesiog svarbu aiškiai pasiskirstyti, kas už ką atsakingas - aš užsiimu bendrų įmonės procesų priežiūra, vadyba, o Jovita atsakinga už apipavidalinimą, pakuočių dizainą ir buhalterinę dalį. Dabar esame ne tik dviese - per šešerius metus sukūrėme komandą, su kuria kartu priimame jau beveik visus sprendimus, rengiame savaitinius susitikimus.


Visgi iš pradžių buvote tik dviese - viską pačios ir darydavote?

Taip, gamindavome, maišydavome kosmetiką savomis rankomis. Aišku, ir dabar viskas gaminama šviežiai ir rankomis, tik tai jau daro samdomos darbuotojos, o mes su Jovita koncentruojamės kurti naujus produktus, apskritai į įmonės strategiją. Bet štai išleidome dekoratyvinės kosmetikos liniją. Pudras ir skaistalus turėjome jau trejus metus, tačiau papildėme kolekciją akių šešėliais, lūpų dažais. Tai šias priemones gaminau pati: sėdėjau pas Jovitą kaime ir maišiau spalvas, sukūriau gal 60 spalvų. Po to man visažistai pasakė, kad 15 mėlynų atspalvių nereikia - jau nebe dešimtas dešimtmetis... Štai kur nuveda entuziazmas. Patarė geriau naudoti kitas spalvas, tokias kaip raudona, violetinė, nors man iš pradžių atrodė nesuvokiama, kam šie atspalviai reikalingi. Dabar jau suprantu - pasirodo, jie labai populiarūs.

Kartais būna, kad ir fabrike reikia ką nors pagaminti. Pavyzdžiui, mes turėjome muilo gamintoją, tačiau staiga ji sumąstė išvažiuoti į užsienį, o iš mūsų kitų kosmetikos gamintojų muilų gaminti niekas nemokėjo. Tai teko man pačiai eiti ir gaminti tas muilų partijas - prasėdėjau dvi dienas. O mano rankos, kaip čia pasakius, na, nelabai jos manęs klauso, kartais būna, kad krenta iš jų viskas. Taip ir tąkart neapsiėjau be įvairių gyvenimo malonumų - išpyliau juodą muilą ant savo raudonų batų. Aišku, išviriau tas partijas, kurių reikėjo, o po to jau radome naują darbuotoją, apmokėme ir viskas baigėsi gerai.


Ar įsisukus į verslą lieka laiko mėgstamiems laisvalaikio užsiėmimams?

Žinoma. Jovita neseniai laisvu laiku baigė Vilniaus dizaino ir technologijų kolegiją, įgijo dizainerės specialybę. Todėl dabar ji šiek tiek mažiau laiko skiria "UogaUoga" veiklai. Štai neseniai nusipirko oforto presą, atsivežė šitą prietaisą pas save į kaimą ir, kiek suprantu, nori skirti jam daugiau laiko.

Šiaip mes abi turime vaikų, šeimas, tad dažnai važiuojame į gamtą su palapinėmis, plaukiame baidarėmis ir panašiai. O aš dar šokinėju su parašiutu. Pirmą kartą iššokau būdama keturiolikos, ir štai kitais metais nuo mano pirmo šuoliu jau bus praėję 20 metų. Tuomet jau būsiu atlikusi 1 000 šuolių!

Sutinku, kad šokti su parašiutu gali būti baisu, tačiau manau, kad kartais reikia padaryti ką nors, kas išvestų tave iš ramybės būsenos. Kuo labiau augi, kuo vyresnis daraisi, tuo daugiau atsiranda dalykų, kurių bijai. Pastebiu, kad vis dažniau noriu įlįsti atgal į savo dėžutę, praleisti daugiau laiko namuose. Todėl jaučiu, kad kartkartėmis vis reikia save pastumti. Pavyzdžiui, aš paniškai bijau nardyti, bet ir tai darau, nes taip atsiveria nauji įspūdžiai. Kai išeini iš komforto zonos, ateina ir daugiau įdomių kūrybinių minčių.


"UogaUoga" - taip pat išėjimas iš komforto zonos?

Taip, verslas yra nepaprastas dalykas... Atrodė, kad darysiu tai, kas man mieliausia - dirbsiu su skaičiais. Tačiau dabar nemažai tenka suktis ir kūrybinėje veikloje, bendrauti su žmonėmis. Mano visą laiką užima bendravimas su komanda, o tai nėra mano stiprioji pusė, niekada nebuvo, tačiau pamažu tobulėju. Kai turi savo verslą, turi daryti viską: ir dažyti sienas, ir maišyti kremus, ir su žmonėmis kalbėtis, ir tvarkyti finansinius reikalus. Net čiužinį biurui esu pasiuvusi. Ir gėlių pasodinusi aplink Grožio namą. Kalbant apie Grožio namą, Jovita su Žanu, savo vyru, sienas dažė, maniškis grindis sudėjo, apšvietimą įrengė. Iki šiol daug ką darome savo rankomis.

O kaip "UogaUoga" sekasi užsienyje? Ar sunku lietuviams patekti į rinką?

Manau, kad su masiniu produktu įsitvirtinti užsienyje labai sunku. Todėl dauguma eina su nišine produkcija. Lygiai taip pat ir "UogaUoga" yra nišinis produktas, tai yra natūrali kosmetika, netrukus turėsime ir ekologišką. Iš pradžių pirmieji Lietuvoje gavome sertifikatą, patvirtinantį, kad mūsų kosmetika tikrai natūrali. Sertifikato siekėme tikslingai, būtent dėl sumanymo plėstis užsienyje. Žinojome, kad ten sertifikatas daug reiškia, o Lietuvoje mumis ir taip pasitikėjo. Vis dar pasitiki. Greitu metu ketiname maždaug dešimt priemonių padaryti ekologiškomis, o tai dar labiau sustiprins mūsų pozicijas.

Važiuojame į įvairias parodas, pristatome savo ženklą - vienose rinkose sekasi labai gerai. Užsienyje net produktų dizainas kitoks, prabangesnis. To sau Lietuvoje negalime leisti, nes norime išlaikyti žemesnes kainas. Tačiau svetur žmonės nesibaido mokėti daugiau, tad ir apipavidalinimą patekiame kitokį. Pavyzdžiui, Vokietijoje mus priima labai gerai, o Anglijoje sekasi sunkiau - ten rinka sudėtingesnė. Prisipažinsiu, kad darome daug klaidų. Bet iš jų mokomės.

Komentarų nėra