2013-2015 Beauty Vibes. Teikia „Blogger“.

Atvirlaiškiai iš Graikijos #2


Pagaliau prisiruošiau papasakoti apie Graikiją truputį daugiau. Tad kviečiu užsikaisti puodelį arbatos ir šiai dienai dar pamiršti, kad už kampo sukasi ruduo...


Stalagmitų ir stalaktitų ola

Tai viena įstabiausių olų, kokiose esu lankiusis. Tikrai protu nesuvokiama, kad visas grožis, visi varvekliai formavosi milijonus metų, o ir vis dar formuojasi vien tik nuo lengvo vandens lašėjimo. Išties neįmanoma užfiksuoti visos didybės ir atmosferos nuotraukose. Norėčiau pavaizduoti tą šaltą tylą, kuri užklumpa tik įžengus. Ore gali užuosti drėgmę, o per kūną eina šiurpas. Ir būtų dar nieko, jei tik grožėtumeisi įvairiausių formų stalagmitais ir stalaktitais, tačiau kur ne kur kybo įspėjimai, kad eini pro bedugnę. Apskritai ten jaučiausi lyg vaikščiočiau po Žiedų valdove vaizduojamas nykštukų olas. Keista buvo suvokti, kad tiesiai tau po kojomis yra bedugnė. Kad jei įkristum, nežinia, kiek kristum, nežinia, kur viskas baigtusi. O aplinkui - kurtinanti tyla, prablaškoma tik vieno kito vandens lašo kaptelėjimo.

Aleksandro Makedoniečio kapas

Deja, šioje vietoje fotografuoti nebuvo leidžiama, tačiau tai nereiškia, kad nevertėtų jos aplankyti. Man, kaip istorijos mylėtojai, buvo be galo smagu nusikelti į senus laikus, tuolab, kad Makedonietis - viena mėgstamiausių istorinių figūrų Antikiniame pasaulyje. Turbūt didžiausią įspūdį paliko blunkantys kapų durų raižiniai ir imperatorių dėvėtos karūnos, kurios atrodė tarsi vainikai, nupinti iš šimtų aukso lapelių. Karūnos rodėsi lengvos kaip plunksna, bet galiu lažintis, kad sveria apie porą kilogramų, jei ne daugiau.


Olimpo kalnas

Nežinau, kiek tai lankytina ar svarbi vieta - iki viršūnės mes taip ir neprivažiavome. Bet pabuvoti vietoje, kur, pasak legendų, puotaudavo Olimpo dievai - visai smagu. O ir oras buvo apniukęs, pradėjo lašnoti. Apėmė jausmas, kad gal Dzeusas savo žaibus galanda. Į Graikijos panoramą nuo šio kalno užmesti akį taip pat verta.
.

Meteorų vienuolynai

Šie vienuolynai be jokios abejonės buvo visos kelionės ašis, atradimas ir vieta, į kurią dar kada nors norėčiau sugrįžti. Nakčiai apsistojome šalia esančiame miestelyje, iš kurio ir patogiausia vienuolynus pasiekti. Jau pats miestelis sužavėjo savo paprasta, tačiau ne prasta, atvira ir pietiečiams būdinga architektūra. Patys vienuolynai įrengti kalnuose, tačiau jei pažvelgsite į nuotraukas, pamatysite, kad kalnai greičiau primena gigantiškas nugludintas uolas. Vis dar neturiu nuovokos, kaip buvo sugebėta ant jų ką nors pastatyti.

Vėlgi deja, vėlgi viduje fotografuoti nebuvo galima. Iš viso yra 6 vienuolynai, aplankėme 3. Dėl to truputį gaila, bet įtakos sprendimui nemažai turėjo zyziančios mažos padaužos, kurias vadinu seserimis - man maloni ~34 laipsnių šiluma vaikams nepasirodė priimtina niekur kitur, kaip tik turškiantis baseine. 

Grįžtant prie vienuolynų - vidus ganėtinai minimalistinis, praktiškai viskas padaryta iš medžio. Netgi koplytėlėse galima pamatyti tik medžio raižinius ar ištapytas medines sienas. Visgi šįkart ne vidus, o išorė buvo svarbiausia, nes kažkodėl būtent Babilono sodus primenantys kiemeliai, aplink supantys kalnai, šlaitai, medžiai ir beribis dangus - tai darė didžiausią įspūdį ir vertė jaustis tarytum būtumei oazėje. Ir nors aplinkui šmirinėjo daug turistų, bet kartu tvyrojo ramybė - galbūt todėl į vienuolynus norėtusi grįžti dar kartą.


Čia ir baigiasi mano trumpas kelionės pasakojimas. Apskritai Graikija patiko, o nors ir turi kiek keistų savitumų, manau, kad dar kada nors teks ten pabuvoti. Kitą vertus, kelionės toli gražu nesibaigia! Šį įrašą kaip tik pabaigiau sėdėdama Rygoje, tad netrukus laukia atvirukai iš jos, o taip pat ir labai smagus projektas, kuriuo nekantrauju pasidalinti!

Komentarų nėra