2013-2015 Beauty Vibes. Teikia „Blogger“.

Gyvenimo Kelias (?)


Priklausau tai nedidelei grupelei laimingųjų, kurie visada žinojo, ką nori veikti gyvenime. Na, gal ir perdedu sakydama "visada", bet nuo kokių 14 metų tai tikrai. O norėjau ir vis dar noriu rašyti. Tai kiek ironiška, prisimenant mano pirmąsias rašymo patirtis. Pradinėse klasėse turėjau kiek keistoką mokytoją, kuri visiškai nemokė mūsų rašyti (turiu omeny kūrybinį rašymą). Todėl atėjus į penktą klasę ir jau pasikeitusiai mokytojai liepus parašyti minį rašinėlį bėgau pas mamą ir apsiverkus jos skreite draskiausi, kad nesuprantu ką čia daryti bei nieko nemoku. Kas būtų galėjęs pagalvoti...

Vis dėlto bėgant metams mano gebėjimai lavėjo, plunksna aštrėjo ir mintys gilėjo. Pati neturiu apie tai nuomonės, tačiau aplinkiniai sako, kad turiu talentą rašyti. Nežinau, kiek tai atsispindi tinklaraštyje, bet jau sakiau, kad ši platforma tėra mano indėlis į pasaulio tuštybės mugę, kurioje leidžiant laiką atsipalaiduoju, o tikrąsias mintis išbarstau ir palieku visai kitur. Kad ir kaip ten bebūtų, talentas be įdirbio yra niekas, todėl manęs laukia dar daugybė neišrašyto rašalo.

Devintoje klasėje, įpusėjus paauglystei, pabudo savimonė ir klausimai - kas aš, ko aš noriu, ką aš gebu, ką veikti ateityje? Vienintelis žodis sukosi galvoje: rašyti. Klasėje skaitant geriausius rašinius visada pirmiausiai buvo pasirenkamas mano. Ir klasėje skaitant savo darbą visiškoje tyloje, suklusus klasės draugams pagalvojau, kad tai aš noriu daryti visą gyvenimą. Noriu versti žmones klausytis to, ką aš turiu pasakyti (tiesa, vis dar ieškau to, ką tikrai norėčiau pasakyti, bet čia jau visai kita istorija), noriu justi jų susikaupimą ir naudodama ant balto popieriaus tik juodą spalvą versti mintyse juos regėti vaizdinius, nuspalvotus visomis vaivorykštės spalvomis.

Ir jau tada mačiau prieky savęs tikslą - žurnalistiką Vilniaus universitete. Dar vienas faktas apie mane - buvau išmokyta gyvenime siekti geriausio. Tad apie tas pačias studijas Klaipėdos universitete net nesvarsčiau. Ir kryptingai ėjau link tikslo - domėjausi, skaičiau, daug mokiausi ir svajojau. O stipriai svajojant troškimai iš tikrųjų pildosi (!). Ir štai, nuo šio rudens jau žingsniuosiu Vilniaus gatvėmis, galbūt leisiuosi merkiama lietaus, galbūt mylėsiu, verksiu, džiaugsiuosi ar šauksiu. Bet tai jau kitas, neprirašytas baltas lapas, kurį tikiuosi numarginti juodu rašalu.

Visada jaučiausi tokia nepritapėlė, keistuolė, mergina, kaip mokytojai vadindavo "turinti romantiško liūdesio savy". Niekur nepriklausiau. Bet atėjusi į stojamąjį, o neseniai pasirašiusi dokumentus su universitetu, susipažinusi su kuratorėmis, išvydusi paskaitų tvarkaraštį, tiek gyvai, tiek facebook'e pamačiusi tuos 45 kurso draugus apėmė toks geras geras jausmas - čia mano vieta. Pagaliau galiu pasakyti, kad kažkur ir kažkam priklausau. O dabar teliko sulaukti rugsėjo...

4 komentarai

  1. Sveikinu, koks nuostabus jausmas atrasti pašaukimą, tai, ką nori daryti diena iš dienos ir tuo džiaugtis... Linkiu dideliausios sėkmės naujoje pradžioje! O ir šiaip, smagu, kad persikeli į Vilnių, tikiuosi, susimatysime kokiame blogerių susitikime! :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėkui už gražius žodžius! Ir taaaip, tikiuosi pavyks kur nors susimatyti. :))

      Panaikinti
  2. Didžiausi sveikinimai! Ir toliau sėkmės siekant savo tikslų :)

    Ievushka.com

    AtsakytiPanaikinti