LAST BELL

EN: I never liked high school, never. I hadn't experienced anything good from it just bullying, pain, lonely strolls through the corridors, anger, sleepless nights, dark circles under the eyes, tears and puffy eyes. But somehow last Thursday while pressing the car's signal as loud as we could I got a bit emotional. It wasn't happiness, it wasn't sadness nor was it fear. It was weirdness.

Isn't it weird that no more will I lightly tap with my fingertips on the top of the desks, that no more will I run to the nearest shop on 1st of September to get flowers. That no more will I wait for the buss marked with number one which would take me home from the, it seemed, never ending torture. That no more will we count an hour as 45 minutes and that maybe we'll start counting a year not as 9 but 12 months from now on.

That from boys with chipmunk cheeks grew men with solid suits and deep looks. That no more we are little girls with two braids and puffy skirts but already grown gals with sleek hair carrying elegant bags. That after looking to the world with naive eyes we learnt about its misery, pain, love and happiness, that we cried and we laughed and now we're going that same world with an even bigger hope than we had twelve years ago.

In my ears, in my heart and my mind a few hundred seniors' last bells are still ringing. A few hundreds of last bells. And at the same time, the only and last one.

It's not ode nor it's an eulogy. Maybe it's just a goodbye. I finished, I fucking finished it!...

___________________________________________________________________________________

LT: Nemėgau mokyklos, niekada. Nieko gero man iš jos nebuvo, vien tik patyčios, kančia, vienišas slankiojimas koridoriais, pyktis, bemiegės naktys, juodi ratilai po akimis, ašaros ir užtinusios akys. Ir vis dėlto ketvirtadienį pypsinant gatvėse kažkaip davė į paširdžius. Ne džiaugsmas, ne liūdesys, ne baimė. Tik begalinis keistumo jausmas.

Keista, išties, kad nebrauksiu daugiau pirštų galais per suolų paviršių, kad nebėgsiu rugsėjo pirmą gėlių į turgelį, kad nebežiūrėsiu į tolį, laukdama autobuso, pažymėto numeriu pirmu, kad parvežtų iš tos, rodos, kankynės vietos. Kad valanda daugiau nebetruks 45 minutes, o metus galbūt vėl pradėsime skaičiuoti ne po 9, o 12 mėnesių.

Kad iš pūstažandžių berniukų išaugo vaikinai, pasipuošę solidžiais kostiumais. Kad vietoj mergaičių su dvejomis kasytėmis ir pūstais sijonais dabar žingsniuoja merginos, švytuojančios tiesiais plaukais ir besinešančios elegantiškas rankines. Kad žiūrėdami naiviomis akimis į pasaulį išmokome apie jo kančią, skausmą, meilę ir džiaugsmą, kad verkėme ir juokėmės ir žengiam į tą patį pasaulį su dar didesne viltimi nei prieš dvylika metų.

Ausyse, širdyje, mintyse kartu su Mikutavičiaus "Baigėme mokyklą" vis dar aidi paskutiniai šimtų dvyliktokų skambantys varpeliai. Šimtai paskutinių skambučių. Ir kartu tik tas vienas paskutinis.

Tai ne odė, ne panegirika. Gal tik atsisveikinimas. Baigiau, blemba, baigiau!...