Nemėgau mokyklos, niekada. Nieko gero man iš jos nebuvo, vien tik patyčios, kančia, vienišas slankiojimas koridoriais, pyktis, bemiegės naktys, juodi ratilai po akimis, ašaros ir užtinusios akys. Ir vis dėlto ketvirtadienį pypsinant gatvėse kažkaip davė į paširdžius. Ne džiaugsmas, ne liūdesys, ne baimė. Tik begalinis keistumo jausmas.
Keista, išties, kad nebrauksiu daugiau pirštų galais per suolų paviršių, kad nebėgsiu
rugsėjo pirmą gėlių į turgelį, kad nebežiūrėsiu į tolį, laukdama
autobuso, pažymėto numeriu pirmu, kad parvežtų iš tos, rodos, kankynės
vietos. Kad valanda daugiau nebetruks 45 minutes, o metus
galbūt vėl pradėsime skaičiuoti ne po 9, o 12 mėnesių.
Kad iš
pūstažandžių berniukų išaugo vaikinai, pasipuošę solidžiais kostiumais.
Kad vietoj mergaičių su dvejomis kasytėmis ir pūstais sijonais dabar
žingsniuoja merginos, švytuojančios tiesiais plaukais ir besinešančios
elegantiškas rankines. Kad žiūrėdami naiviomis akimis į pasaulį
išmokome apie jo kančią, skausmą, meilę ir džiaugsmą, kad verkėme ir
juokėmės ir žengiam į tą patį pasaulį su dar didesne viltimi nei prieš
dvylika metų.
Ausyse, širdyje, mintyse kartu su Mikutavičiaus Baigėme mokyklą vis dar aidi paskutiniai šimtų dvyliktokų skambantys varpeliai. Šimtai paskutinių skambučių. Ir kartu tik tas vienas paskutinis.
Tai ne odė, ne panegirika. Gal tik atsisveikinimas. Baigiau, blemba, baigiau!...
Vėliau manau suprasi, kad mokukla tikrai nebuvo kančia, bemiegės naktys ar užtinusios akys. Darbas arba studijavimas universitete manau žymiai sunkiau. :)
AtsakytiPanaikintiSunkiau tai sunkiau, bet universitetą ir darbą tu bent pats pasirenki, gali mesti, išeiti, pakeisti. :) O čia toks 12 metų prievartinis kalinimas su nelabai mėgiamais žmonėmis... :)
Panaikinti