Paskutinis skambutis

Nemėgau mokyklos, niekada. Nieko gero man iš jos nebuvo, vien tik patyčios, kančia, vienišas slankiojimas koridoriais, pyktis, bemiegės naktys, juodi ratilai po akimis, ašaros ir užtinusios akys. Ir vis dėlto ketvirtadienį pypsinant gatvėse kažkaip davė į paširdžius. Ne džiaugsmas, ne liūdesys, ne baimė. Tik begalinis keistumo jausmas.

Keista, išties, kad nebrauksiu daugiau pirštų galais per suolų paviršių, kad nebėgsiu rugsėjo pirmą gėlių į turgelį, kad nebežiūrėsiu į tolį, laukdama autobuso, pažymėto numeriu pirmu, kad parvežtų iš tos, rodos, kankynės vietos. Kad valanda daugiau nebetruks 45 minutes, o metus galbūt vėl pradėsime skaičiuoti ne po 9, o 12 mėnesių.

Kad iš pūstažandžių berniukų išaugo vaikinai, pasipuošę solidžiais kostiumais. Kad vietoj mergaičių su dvejomis kasytėmis ir pūstais sijonais dabar žingsniuoja merginos, švytuojančios tiesiais plaukais ir besinešančios elegantiškas rankines. Kad žiūrėdami naiviomis akimis į pasaulį išmokome apie jo kančią, skausmą, meilę ir džiaugsmą, kad verkėme ir juokėmės ir žengiam į tą patį pasaulį su dar didesne viltimi nei prieš dvylika metų.

Ausyse, širdyje, mintyse kartu su Mikutavičiaus Baigėme mokyklą vis dar aidi paskutiniai šimtų dvyliktokų skambantys varpeliai. Šimtai paskutinių skambučių. Ir kartu tik tas vienas paskutinis.

Tai ne odė, ne panegirika. Gal tik atsisveikinimas. Baigiau, blemba, baigiau!...